Apie klounus

Šiandien valydama tulikus iš pradžių niūniavau šiaip kažką, paskui sudainavau juk esam pasauly tik trys milijonai, o paskui pagalvojau, na ir kas, kad mano tinklaraštis kulinarinis, bet jei pvz šiandien aš noriu rašyti ne apie virtienius, o apie klounus, tai kas man gali uždrausti? Čia mano tinklaraštis, ir bosas čia aš! Iš pradžių nusistačiau taisyklę rašyti apie maistą, o paskui tą taisyklę ras ir pakeičiau.

Taigi dabar mūsų centre yra klounų grupė. Dažniausiai jie atrodo kaip normalūs žmonės, bet kai žinai, kad klounai, tai taip ir bandai juose kažką tokio įžiūrėt… Jie nešiojasi raudonas nosis ant gumuko, ir tampa klounais kai tas nosis užsideda ir darydami šuoliuką atsisuka. Kai ateina valgyt, dabar jie man labai šypsosi, nes vieną vakarą eidama pro paviljoną išgirdau juos besijuokiant, pamačiau pro langą, kad jie vaidina vieni kitiems intermedijas, tai panorėjau irgi pažiūrėt… durys buvo atidarytos, tik ant jų kabojo paklodė. Kad mažiau trukdyčiau, aš įslinkau vidun pro paklodės apačią ropodama keturiomis, norėjau tik mažiau trukdyti, bet netyčia tokiu būdu užsidirbau bonus taškų ir dabar jie prieina prie manęs pašnekinti.

Sužinojau, kad jie atvyko čia numirti, kaip paradoksaliai tai beskambėtų. Jie mokosi klounų akademijoje, o paskui gydo žmones juoku. Tenka dirbti ligoninėse su sergančiais vaikais (kai kurie iš jų pirmiau yra medikai, o tik po to klounai), ir deja jiems tenka matyti mirtį. Reikia kažkokiu būdu savo mintyse ir emocijose su ta žinia susigyventi, ir vienas iš mokymosi etapų – emociškai išgyventi savo mirtį. Viena labai miela moteris šiandien rytą sakė: nežinau, kada lieps “numirti”, bet vakar ji sėdėjo ant grindų pasidėjus prieš save pagalvėlę ir turėjo įsivaizduoti, kad tai yra jos motina, su kuria dabar ji turi atsisveikinti, nes mirs. Ji sako, jie turėjo daugybę popierinių nosinaičių, ir daugybė iš jų buvo panaudotos, nes tai buvo labai gilus ir stiprus emocinis patyrimas. Rytą po pusryčių ji man pasakė, gal šiandien mirs, bet tikisi dar mane pamatyti… “geros dienos”,- palinkėjo man. “Laimingo mirimo”,- atsakiau aš.

tęsinys

…pavakary mes su Anita sėdėjom kiekviena prie savo kompo, ir kiekvieno įeinančio Anita klausinėjo, ar tu jau mirei?,- tokiu būdu ji rodė savo draugiškumą. “Tai nutiks ketvirtą valandą”,- pasakė mieloji moteris ir įsipylė sau arbatos. Buvo likę 6 minutės iki ketvirtos. Ji buvo apsigaubusi spalvotu šaliku, kuris, ji sakė, jai neša laimę. Be 2 minučių keturios ji pripuolė prie manęs paklausti koks mano vardas, ir išėjo į tą paviljoną, kur viskas vyksta.

Vakare klounai atrodė šiek tiek pasikeitę, kartais garsiai nusijuokdavo, kaip ir pirmiau, ir ant pyrago krovėsi kalnus plaktos grietinėlės, bet nuotaika vyravo kitokia. O gal tik man taip atrodė.

• Tweet
• Buffer
• Pin It