Pica
Klausimas yra toks – kiek kartų ir kaip dažnai dar būna smagu gaminti kažkokį patiekalą, visų pripažintą firminiu namų skanėstu?
Aš, pavyzdžiui, esu kūrybinga asmenybė ir man nepatinka, kai mane spaudžia į rėmus. Mane valdo įkvėpimai ir polėkiai. Taip kažkada sutvėriau aš paplotį su šlapianke, pomidorų padažu, sūriu ant viršaus ir išdidžiai pavadinau jį pica.
Ak, kad būčiau galėjus numatyti pasekmes! Daugybę metų po to pirmojo papločio kai tik vaikai pasikviesdavo draugų ir pusseserių į savo gimtadienius, anie neklausdavo, ar bus tortas. Anie klausdavo, ar bus naminės picos. Per tą laiką aš ūgtelėjau kaip asmenybė ir kaip virtuvės reikalų žinovė (ūgiu tai ne, taip ir likau metraspenkiasdešimt) , tris kartus pabuvojau Italijoje, kur picas kepa ir pardavinėja “al forno”, pasisėjau ir užsiauginau savo darže bazilikų, įsigijau naują orkaitę ir virtuvines svarstykles, sužinojau šį bei tą apie miltų glitimą, tapau kulinarinio tinklaraščio autore, pažinau ir pamilau pelėsinį sūrį, išmokau kepti duoną ir fokačią ir truputį paredaguoti HTML…
… o aniems kaip picos duok, taip picos. Ir kad nebūtų ant jos jokių nesąmonių, o tik elementariai: kečupo, šlapiankės ir sūrio. Nu dabar dar svogūnus leidžia, oj, ačiū už tai.
Dabar dar truputį aprašysiu tas itališkas. “Al forno” – reiškia turi pasistatę tokią krosnį, kurios viduje dega malkos. Jokių durelių ant žiočių. Krosnies ertmėj vienam pakraštuke kūrenasi malkos, o į kitą pakraštuką su didele liže pakraunamos kepti picos. Vietos yra bent kokioms penkioms. Galima užsisakyti picą iš sąrašo, o galima tiesiog pasakyti, ko ant savo picos norėtum, o ko ne. Jie turi visokių gėrybių prisipjaustę bliūdukuose, tik sakyk arba rodyk, ko uždėti.
Paima gabalėlį tešlos, iš pradžių jį paspaudžia delnu, paskui pirštais, ir tas tešlos gabalėlis paklusniai plojasi į ploną skrituliuką. Jokio kočėlo. Bet kaip taip?! Ar jų rankos stebuklingos, ar tešla ypatinga?!
Ogi reikalas miltuose. Picoms naudojami picų miltai, o ne kokie nors sausainių ar blynų miltai. Mums pvz. atrodo, kad miltai yra miltai, bet kai miltų srityje prasiplečia akiratis, tada pastebi, kad ten figūruoja glitimo faktorius. Daug apie jį nesiplėtojant pasakysiu tiek, kad elastingą ir paklusnią tešlą galima suminkyti tik iš miltų, turinčių daug glitimo. Arba reikia pirkti specialius picai skirtus miltus, arba įdėti glitimą didnančio priedo.
Taip kad kai noriu pabūt namiškiams gera, vis dar kepu picas su pomidorų padažu, šlapianke ir sūriu, bet pats pagrindas, brolyčiai mieli, yra skaniai išplonėjęs ir patobulėjęs. Visi tą pripažįsta.
Pica – kaip daryti tešlą
kiekiai apytiksliai:
- 300 ml šilto vandens
- 30-50 ml aliejaus
- 2 šaukšteliai cukraus
- žiupsnelis druskos
- 25 g mielių
- maždaug 500 g miltų, skirtų picai, arba įprastinių miltų + 1 šaukštelis Glita priedo.
Išmaišyti vandenyje cukrų, druską, aliejų. Įpilti šiek tiek miltų, kad būtų skysta putra. Patikrinti, kad būtų nekaršta ir įtrupinti į ją mieles. Palikti maždaug pusvalandžiui, kol mielės išsileis ir putra šiek tiek suburbuliuos. Maišant pilti daugiau miltų. Jei naudojamas “Glita” priedas, prieš tai jis turi būti sumaišytas su miltais. Tiesa, iš anksto neįmanoma nustatyti, kiek tiksliai miltų reikės, bet užtenka, kad būtų sumaišytas su didžiąja miltų dalimi, supilama pradžioj. Iš pradžių tešlą maišyti šaukštu ar mentele, paskui pradėti minkyti rankomis. Miltų reikia tiek, kad tešla būtų minkšta, bet minkoma. Suminkytą tešlos rutulį apmiltuoti ir palikti uždengtame dubenyje ar puode valandai arba ilgiau – priklauso nuo patalpos šiltumo. Jeigu labai vėsu, galima įdėti į orkaitę su įjungta šviesa.
Kai tešlos apimtis padidėja maždaug dvigubai, išversti ją ant miltuoto paviršiaus ir gerai išminkyti. Padalinti porcijomis – galima kepti keletą mažų apskritų picučių arba ištiesti tešlą per visą keturkampę skardą. Jeigu neturite maždaug futbolo aikštės dydžio skardos, šio kiekio turėtų užtekti dviems vidutinėms. Kas turi stebuklingas rankas, tešlą išploja delnais ir pirštais, o mes, eilinės moteriškės, sudiriguojame kočėlu.
Sudedame priedus. Elementari pica, be polėkio: užtepti paplotį (nekeptą!) pomidorų padažu, išdėlioti griežinėlius dešros ir svogūno žiedus, apibarstyti tarkuotu fermentiniu sūriu ir būtinai – picos prieskoniais.
Variacijos: nedėti pomidorų padažo, dėti grybų, šviežių pomidorų, raugintų agurkų, paprikų, artišokų, ančiuvių, ananasų, įvairių sūrių… ech…
Kepame 220C, stebėdami, kol sūris ant paviršiaus išsileis ir vos pradės apkepti. Trunka apie 15 min, bet reikia stebėti.
Temą Mano firminis patiekalas paskelbė Rima, dalyvaujanti projekte Languota prijuostė
Nu liuks viską aprašei, su tokia pakilia nuotaika. Nusišypsojau skaitydama:). O picos pagrindą tai tikrai išbandysiu. Ačiū už dalyvavimą. Linkėjimai iš Klaipėdos.
Pamačiau ir maršas sugrojo pilve 🙂 Su svogūnėliais man pačios skaniausios.
vis galvoju, kad reikia pagaliau rasti kokį gerą picos pagrindo receptą, nes prisipažinsiu, iki šiol naudojau tuos miltų mišinukus picai. tad gi atrodo, savaitgalį reiks brolį ir visą šeimą pradžiuginti 🙂
Pritvojai mane savo žiniom apie miltų glitimą 🙂 O koks turi būti to glitimo skaičiukas, kad miltai tiktų picai be kitų priedų? Ar Lietuvoj tokių matei?
va va man ir lb jau įdomu su tais miltais pasidarė 🙂 man atrodo taip lengvai man tos picos pasidaro, bet gal gali būti dar lengviau :DDD as vis gaunu drausmes iš puseserės, kuri dabar gyvena Italijoje, kad pusei kilo miltų beprotiškai daug 20-25 g. mielių 🙂 ar teisingai supratau, kad ši papločių tešla irgi iš Italijos atkeliavus? noris gi pabambėti, kad ne aš viena tiek tų mielių įmaunu 🙂
Pritvojau Pienės pūką gličiu minkštu smūgiu, cha cha
Iš tiesų tai nesu diplomuota kepėja ir daug svarbių visuotinai žinomų dalykų vis dar atradinėju. Apie miltų savybes pati neseniai internetą taršiau ir informacijos ieškojau, ką tada radau, parašiau “Apie miltus, jų stiprybę ir pelenus”.Apie tai, kad picai naudoja specialius miltus man yra sakę italai. Mačiau ir Lietuvoj kažkuriam preybcentry pakelį itališkų picai skirtų miltų. Ne mišinys picai, bet miltai picai.
Bet šis receptas ne iš Italijos – tiesiog aš taip darau ir vsio. Tik kad seniau neturėjau to glitimą didnančio priedo, dabar turiu. Kiekiai surašyti apytiksliai. Egle, dėl mielių kiekio staigiai pagūglinau, ką pas italus rašo, bent jau tuose receptuose, kur ant greičio užmačiau, tai proporcijos panašios.
Rima, linkėjimai Klaipėdai!
Karolina, man irgi su svogūnėliais skanu.
Ineta, perspėju, kad rizikuoji – brolis paskui gali reikalauti dar ir dar. Ogi nuotaika su tešla galynėtis ne visad būna.
Nu aš kepiau su įprastiniais miltais, be jokių glitų, ir labai puikai gavosi 🙂 Tai kas būtų su juo? :O 😀
su juo tešla elastingesnė ir paklusnesnė
Na nedraugauju aš su mieline tešla, tiksliau – ji su manimi nedraugauja, bet gi taip užsinorėjau šios picos, taip jau skaniai aprašyta, o ir šlapiankės kaip tyčia turėjau, ir dar šio to 🙂 Taigi…visiška katastrofa mūsų figūroms – iš visos didelės picos liko labai kuklus gabaliukas, o valgėme tai tik dviese. Pagrindas tiesiog superinis, ir minkštutis, ir traškus, ir formą laiko… tikras puikumėlis. Net skersa nebežiūrėsiu į mišinį picoms. Ačiū puikiai šeimininkei už receptą 🙂
nu va ir susidraugausi su mieline tešla. Smagu girdėti, kad gerai pavyko.
Dalia, ačiū už receptą – pagaliau šeima įvertino picos pagrindą 10 balų iš 10 🙂 Gaminau iš nurodytos normos (miltų tikrai išėjo šiek tiek mažiau, apie 450g), tešlą maišė ir kildino duonkepė (aha, mano indėlis į picą visai menkas :)). Išeiga – dvi standartinės orkaitinės skardos. Didžiojo vaiko įvertinimas: “Kaip picerijoje!”, mažosios: “Noriu dar!” (labai labai labai retai ištariama frazė :))
džiaugiuos tokiu komentaru, ačiū, Ilona
O man tešla kočiojan plyšta ir traukiasi.kodėl?
mielinės tešlos turi tokią savybę kočiojant trauktis, kokie dėsniai čia valdo, nežinau, bet taip jau būna… ir nemenkai traukiasi! Nežinau, ar čia galima ką padaryti, aš tiesiog su tuo susitaikau.
Plyšta jei miltuose mažai glitimo. Apie miltų glitimą
lyg ir viską darau, kaip parašyta, bet man tešla plyšta ir traukiasi, ką aš darau blogai?
tešla man irgi traukiasi. Kad neplyštų, gal pabandyk su kitais miltais?
O kas kaltas jei kepant apskrunda, paruduoja picos apačia? ir tada valgant negaliu jos gražiai sulenkti, ji lužta 🙂
O viršus neapskrunda? Tada gal orkaitė kalta.
Kai kepate pica orkaiteje, kurioj pozicijoje ja geriau deti, per viduri ar kuo zemiau? Aciu!
dedu per vidurį
O nebandėte kepti ant picos akmens? Skaičiau, kad keraminis picos akmuo kažkaip ištraukia iš picos pado skysčius ir padaro padą traškų. Domėjaus, kad galima naudoti tą akmenį ir orkaitėje. Gal turite minčių apie tai? Vienoje parduotuvėje radau tokį akmenį – https://www.kamadoclub.lt/kepsniniu-dalys/picos-akmuo-38 . Įdomu ar bus kitoks skonis, jei kepsiu ant akmens
kepant ant akmens manau bus geriausias rezultatas, bet aš jo neturiu