Makaronai su brokoliais
Kai baigėsi sovietų laikai ir atsirado brokoliai, kažkodėl tikėjome, kad prieš vartojimą jiems reikia nuskabyti visus pumpurėlius ir vartoti tik stiebelius. Nežinau,kas tokių niekų buvo pripūtęs į mūsų galvas, bet dar neturėjom interneto, kad savarankiškai pasigūglintumėme, tai patį gerumą nupjaudavom ir išmesdavom.
Dabar pumpurėlių nebenupjaustau. Bet dažniausiai dar laikausi prietaro, kad brokolius reikia pirma išvirti atskirai, o paskui juos į kokį patiekalą dėti.
Pernai rudenį visapusiškai plėsdama savo akiratį Sicilijoje be kitų įdomių dalykų sužinojau ir tai, kad nebūtina terliotis su dviem puodais, jei nori makaronų su brokoliais. Užtenka vieno: užverda vanduo. Įberi druskos. Sumeti supjaustytus brokolius. Kai užverda, sumeti makaronus. Nustatai ant laikmačio tiek minučių, kiek parašyta ant pakelio. Išverda, vandenį nupili ir turi patiekalą. Išties, algoritmas an tiek sudėtingas, kad neįsivaizduoju, kaip pati nesusiprotėjau.
Tada Sicilijoje makaronus su brokoliais valgydavome vien užsipylę šviežiai spausto alyvuogių aliejaus (nes mūsų bosas Džianfrankas šešias dienas per savaitę skelbėsi, kad jis yra vegetaras), bet taip išvirti brokoliai-makaronai tinka ir su visokiais padažais, ir su paprastai pakepta vištiena.
(Oi, dar turiu gerų pasakojimų apie Siciliją, kada nors aprašysiu. (pvz vakaras Sicilijoje))
Atskiras puodas brokoliams – ponų išmislas. Sutinkate?
Patys brokoliai – ponų išmislas! 😀
Nors šiaip jo, pritariu. Atskirai verdant gi kiek žalumos niekais nueina…
na, skystis tiek vienu, tiek kitu atveju išpilamas…
Na, jei su makaronais – tai taip. Bet brokoliai gi ne tik su makaronais draugauja, ane? 😉
Sudomino:
“…šešias dienas per savaitę skelbėsi, kad jis yra vegetaras.”
O septintą dieną? Šašlykus valgė? 😀
AŠ Dalios gyvenimiškus pastebėjimus, pramaišiui su receptėliais, skaityčiau ir skaityčiau… O jei, kartais, nutinka taip, kad jų šviežių nėr, bais nyku pasidaro…Tada skaitau senus:) Čia, aišku, ne į temą apie makaronus ar kopūstus, bet labai norėjau pasisakyt, pardon.
Dailona, septintą dieną atvažiuodavo jo žmona, atveždavo dešros pusantro metro.
Vitalija, aš tokius skaitytojus labai vertinu. Ačiū jums.
Pingback: Pirmas prancūzų vakaras Sicilijoje | Septyni virtieniai