transliacijos iš virtuvės
Edinburgo istorijos išskirtinai šiurpios – nuo pilies kalno į ežerą nustumtos galimai raganos, iš kapų pavogti numirėliai, tai vienur, tai kitur atrandami kaulai (kartais atrandama 100 metų pradingusi karūna, bet dažniau tai kaulai), karsto dangtį netikėtai pakėlusi pakaruoklė Megė, iš aštunto aukšto į skersgatvį šliūkštelnami naktiniai puodai, berniukas, vis dar … Skaityti toliau
Read more
Tu neįsivaizduoji, kiek tuose sūreliuose yra cukraus,- sakė Algis. Tą keistą pandemijos sezoną mes, t.y. Algis, Algis, Arūnas ir aš, važiuodavome į žygius. Kilometras po kilometro klampodavome patižusiais laukais, bridome per sniegus ir brūzgynus, traiškėme ledukus ant balų kaimo keliukuose. Prieidavome stovyklas, kur ant laužo virdavo žolelių arbata, ant mūsų … Skaityti toliau
Read more
Kažin kažin ar įmanoma surasti keistesnių vietų kur nueiti Vienoje, negu į mečetę. Ko ten ėjom, ai nežinau, pamačiau žemėlapyje papieštą mečetę, nors realybėje toj pusėj mačiau bažnyčios bokštą, tai į tą pusę patraukiau. Ir Ritai pasakiau – mum reikia ten.
Matome priekyje stovi normali bažnyčia, o mečetė kur?… Ant … Skaityti toliau
Read more
Įeinu. Kambary 3 dviaukštės lovos, kai kuriose kažkas miega. Aš nedegdama šviesos šmurkšteliu į gultą apačioje, bet neužmiegu iškart.
Girdžiu: “mam, atpjauk dešros!” Labai netikėta, kad lietuviškai (mes Rygoje), ir šiek tiek netikėta, kad kažkas hostelyje yra su mama. Jos abi pasijuokia, peilių neišsitraukia, dešra nepakvimpa. Mama apatiniame gulte. Pro … Skaityti toliau
Read more
Jau pirmą dieną ir beveik pirmą valandą kai buvau Stambule, pažiūrėjau į žemėlapį, kad visai arti Marmuro jūra, ir buvo papiešta krantinė, tai pirmiausia link jos ir nuėjau. Iš tikrųjų arti, jau mačiau ir laivus, ir mėlynumą, ir žmogų ant suoliuko po palme, bet jūra buvo už keturių eismo juostų … Skaityti toliau
Read more
Kiekvieną vakarą eidama link savo hostelio, penkis vakarus iš septynių pasiklysdama ir tik su žemėlapiu jį atrasdama, galų gale patekdavau į tą gatvelę kur baigiasi bruko grindinys, virš galvos kabo vynuogynojai, o šaligatviai užstatyti nebe viliojančiais restoranų staliukais, o gyvenimiškomis prekėmis. Palengva susidarė pažįstamų.
Pradėkim nuo užeigėlės savininko, kur atvykimo … Skaityti toliau
Read more
Pažiūrėjau į savo atspindį vitrinoje, kai apniukusį rytą ėjau per Lodzę. Pamačiau, kad nedidelis mano plaukų kuokštelis styro stačias – grynai kaip kokia antena, kurią iškėlusi bandau pagauti Lodzės vibracijas. Mano misija – per dieną pajausti, kas tai per miestas. Pasigaudyti vaizdų, kad jau būdama namie galėčiau iš jų lukštenti … Skaityti toliau
Read more