transliacijos iš virtuvės
Įeinu. Kambary 3 dviaukštės lovos, kai kuriose kažkas miega. Aš nedegdama šviesos šmurkšteliu į gultą apačioje, bet neužmiegu iškart.
Girdžiu: “mam, atpjauk dešros!” Labai netikėta, kad lietuviškai (mes Rygoje), ir šiek tiek netikėta, kad kažkas hostelyje yra su mama. Jos abi pasijuokia, peilių neišsitraukia, dešra nepakvimpa. Mama apatiniame gulte. Pro … Skaityti toliau
Read more
Jau pirmą dieną ir beveik pirmą valandą kai buvau Stambule, pažiūrėjau į žemėlapį, kad visai arti Marmuro jūra, ir buvo papiešta krantinė, tai pirmiausia link jos ir nuėjau. Iš tikrųjų arti, jau mačiau ir laivus, ir mėlynumą, ir žmogų ant suoliuko po palme, bet jūra buvo už keturių eismo juostų … Skaityti toliau
Read more
Kiekvieną vakarą eidama link savo hostelio, penkis vakarus iš septynių pasiklysdama ir tik su žemėlapiu jį atrasdama, galų gale patekdavau į tą gatvelę kur baigiasi bruko grindinys, virš galvos kabo vynuogynojai, o šaligatviai užstatyti nebe viliojančiais restoranų staliukais, o gyvenimiškomis prekėmis. Palengva susidarė pažįstamų.
Pradėkim nuo užeigėlės savininko, kur atvykimo … Skaityti toliau
Read more
Pažiūrėjau į savo atspindį vitrinoje, kai apniukusį rytą ėjau per Lodzę. Pamačiau, kad nedidelis mano plaukų kuokštelis styro stačias – grynai kaip kokia antena, kurią iškėlusi bandau pagauti Lodzės vibracijas. Mano misija – per dieną pajausti, kas tai per miestas. Pasigaudyti vaizdų, kad jau būdama namie galėčiau iš jų lukštenti … Skaityti toliau
Read more
Vienintelis Estijoje vienuolis dominikonas kas rytą ateina į kuklią koplytėlę ir gieda ten giesmę. Dažniausiai – vienas pats.
Šeštadienio rytą ten buvau aš. Ir dar keli žmonės.
Turėdama šiek tiek laiko blūdinėjau Talino senamiestyje, kažkur ten, kur buvo dominikonų vienuolynas nuo trylikto amžiaus iki kol juos išgalabijo reformacija.
Šaštadienio rytą … Skaityti toliau
Kas plaukė tą vakarą Botnijos įlanka, galėjo matyti švieselę ant kalno. Ten buvome mes! Kūrenome nedidelį laužiuką. Žinojome, kad rūbai prisigers dūmų kvapo ir kai išbrisime iš miškų, kalnų ir akmenynų į kokį miestą, dūmų kvapas eis su mumis… ai, nesukome dėl to galvos.
Daugybę kartų per tą žygį šūkaliojau … Skaityti toliau
“Žinau vietas, kur būna nemokamo sūrio!” – sušvito man rytą mintis, kai vožiau tą sūrį ant nemokamos duonos riekės, užteptos nemokamu sviestu. Žinau įvairiausių gerų vietų visur, o dabar prie tų gerųjų vietų prisidėjo dar ir Stokholmas. Kažkodėl ilgai atidėliojau jo pamatymą. Vieną vasario savaitgalį ėmiau ir atlėkiau, nes kol … Skaityti toliau
Read more