Apie Stambulą dar

Jau pirmą dieną ir beveik pirmą valandą kai buvau Stambule, pažiūrėjau į žemėlapį, kad visai arti Marmuro jūra, ir buvo papiešta krantinė, tai pirmiausia link jos ir nuėjau. Iš tikrųjų arti, jau mačiau ir laivus, ir mėlynumą, ir žmogų ant suoliuko po palme, bet jūra buvo už keturių eismo juostų plento, kuria lėkė transportas. Pasidairiau, nepamačiau nei šviesoforo, nei kokios požeminės perėjos. Paklausiau merginų, kurios buvo stotelėje. “Taigi va, jūra gi!” – rodė man, nors aš pati mačiau, kad jūra. Kaip ten patekti? Tai eik! Aš ranka rodžiau judesį, kuris turėjo reikšti “požeminė perėja”, jos juokėsi ir sakė – eik! Ir tada aš per tas keturias eismo juostas, kuriomis lėkė transportas, pranėriau prie jūros. Taip! Daugybę kartų daugybėje pasaulio vietų mano bendrakeleiviai graibstydavo mane už rankų ir stabdydavo, nes kaip aš vaikštau gatvėmis bele kur tik susigalvojus. Ir štai patekau į vietą, kur tradicija yra būten tokia! Žinoma, Stambule kitose vietose yra ir šviesoforų, ir netgi vieną kartą policininkas bandė šūkalioti, kad žmonės neitų per raudoną. Žmonės mėtė į jį žvilgsnius, ko čia šūkauna, ir ėjo kaip jiems reikėjo. Tai ir aš! Kur norėjau, kada norėjau ir kaip.

Stambulas man patiko, turiu kažkiek nuotraukų, jomis ir pasigirsiu. Pradėsiu nuo spalvingiausių – su lapkritį žydinčiomis rožėmis.

Į rūmus ir kitas turistų lankomas vietas bilietai nežmoniškai brangūs, bet vistiek visi eina. Tai ir aš buvau. Dolmabachče rūmai sužavi tik įžengus į teritoriją – atrodo parkui metų laikai negalioja.

Apvaikščiojau rūmus sąžiningai – ir vyrų pusę, ir haremą. Jau dabar gyvenime esu mačiusi ir auksinius radiatorius, ir krištolinį židinį, ir be abejo puošniausius interjerus, kur barokas dar paturbintas arabeskomis. Po poros valandų jau jaučiausi kaip torto persirijus, bet nepasidaviau, ėjau toliau. Iš netikėtų dalykų – tai Aivazovskio paveikslų salė ir kambarys, kuriame mirė Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas Atatiurkas. Jo lova užklota raudona šilkine vėliava, ant kurios aukso siūlais išsiuvinėtas pusmėnulis ir žvaigždė. Interjerų fotografuoti negalima, todėl visi fotografuojasi išėję iš rūmų, tvarkingai laukia eilutėje kol galės įsirėminti į baltus ažūrinius vartus, už kurių Bosforas.

O jei dar apie nuotraukas, tai užtikau vietas, kur fotografuojamos nuotakos ir fotomodeliai.

Fotosesijos vyko sekmadienį, kuo šiek tiek nusistebėjau. Paskui sužinojau, kad sekmadienis Stambule laikomas patogia diena tuoktis, sako, giminaičiams nereikia į darbą ir tt. Fotosesijos vyko parkuose, ant tilto, o ypač ant Abraomo Salomono Kamondo pastatytų laiptų. Prisipažinsiu, apie juos iš anksto nežinojau, tiesiog ėjau ir priėjau… oho, žiūriu, nuotakų grūstis spūstis. Paskui pažiūrėjau internete tuos laiptus: “Kamondo laiptai pasižymi unikaliu dizainu – grakščiu baroko ir imperijos stilių deriniu. Jų spiralinė struktūra ir vingiuoti laipteliai yra įspūdingi. Jie yra estetiškai žavūs ir funkcionaliai praktiški. Šis unikalus dizainas…” Unikalus dizainas buvo aptūptas ir apspistas vestuvininkų ir praeivių, o nuotakos tikrai ne visos vienplaukės. Kitos labai elegantiškais musulmoniškais galvos dangalais.

Buvo ir juodai apsirengusi nuotaka. Šiai porai fotografas liepė vaikščioti tai į vieną gatvės pusę, tai į kitą, jiedu paklusniai vaikščiojo, šypsena neblėso. O jei pažiūrėtume dešinėj pusėj, oi, ten tai profesionalus fotomodelis, tai su švarku, tai su megztiniu, asistentės tik papudruoja, pataiso šalikėlį arba jį nuima… Kodėl būtent toje vietoje, taip ir liko neaišku. Instagramiškiausiomis Stambulo vietomis laikomos kitos gatvės.

Ir aš ten sąžiningai pyškinau nuotraukas. Ir namus, ir spalvotas duris, ir save gatvėje sustatytuose veidrodžiuose. Nors jeigu būčiau buvusi ten sekmadienį, ką gali žinoti, gal ir ten vestuvininkai.

Žvejų visur labai daug, prie Bosforo žymiai daugiau, negu prie Marmuro jūros. Laimikio pas juos buvo ne kažką, aš gi praeidama patikrindavau. Netgi žinau, ką kabina ant kabliuko! Netgi žinau, kurioje vietoje kas rytą išneria naras su žeberklu rankose.

Kai ką sužinojau apie musulmones moteris. Pvz tai, kad apsimuturiavimas skaromis visai netrukdo cigaretes rūkyti. Burna taigi neuždengta! O bet jei uždengta, jei matosi tik akys, o ji laiko rankose popierinį kavos puoduką? Stebėjau smalsiai… oj madam, kokios problemos, kilsteli apatinę kaukės dalį ir gurkšteli. O kas nustebino – moterys mėgsta fotografuotis, ir netgi tos, kurios nuo galvos iki kojų, iki pat akių juodose drapanose, tos irgi mėgsta fotografuotis gražiose vietose visu ūgiu. Kaip paskui tose nuotraukose atpažįsta save ar savo seserį? O kas dar labiau nustebino, kai kurios merginos norėjo nusifotografuoti su manimi. Kažkodėl. Neįsivaizduoju kodėl.

Šiaip jau kavinėse – arbatinėse tik vyrai (žaidžia nardais), arba turistai. Bet moterys irgi turi savo mėgstamų viečikių, pvz po tokiu lotoso kupolu. Vieta panaši į biblioteką, apatiniame aukšte yra skaitykla, viršuje irgi pilna knygų lentynų, bet mačiau tik užkandžiaujančius, ne skaitančius.

Mečetėse moterų maldos vietos balkonuose. Malda palaipsniui pereina į bendravimą, pasišnekučiavimą, tuo tarpu ten apačioje vyrai daug aktyviau lankstosi.

Damos stebi praplaukiantį raudoną bairaktarą. Beje, netyčia atsiskleidė dar viena paslaptis: jų skaros atrodo taip elegantiškai, o formą suteikia kuodas. Taigi paaiškėjo, nebūtinai ten kuodas. Kai kurios po skaromis turi kepuraites su specialiu bumbulu. Gal ir aš tokios norėsiu, kai kitą kartą būsiu Stambule, nes tąkart apsirišusi skara atrodžiau sau nepatinkamai. (Dar kartą nusistebiu, kodėl kai kas norėjo su manimi fotografuotis).

Vieną dieną norėjau nutolti nuo miesto šurmulio, plaukiau laivu į Anadolu Kavagi. Smagu buvo! Aplink mane sėdėjo ir tarškėjo įvairaus amžiaus moterų pulkelis, kai kurios šiek tiek pagyvenę, kai kurios gerokai pagyvenę. Centre sėdėjo vyriausia baba su dideliu juodu rankinuku ant kelių, jame buvo barankų. Visos kišo rankas į tą rankinuką atsilaužti barankų. Ir aš gavau. Moterys klegėjo, sustoję laivugaly viena kitai kažką rodė pirštais, komentavo tą gražų vyrą baltais marškiniais, kuris su arbatos stikline išėjo į balkoną kai prie jos brangios vilos prisišvartavo bobučių pilnas laivas (ten buvo uostelis). Stebėjome ant vilų stogų tupinčius kormoranus, skulptūras vilų kiemuose, arba pro langus šiek tiek matomas auksines interjero detales, lyg kokiuose sultono rūmuose. Mums visoms iš tų auksų buvo juokinga, bent jau man tai tikrai, o jos gal iš auksinių interjerų juokėsi, o gal iš kažko kito.

Nuotraukoje viršuje smagusis moterų pulkelis Anadolu Kavagi uoste, o kuom ta nuotrauka įdomi – gi kai grįžau po Yoros pilies griuvėsių lankymo, pamačiau aikštės centre auksinę Atatiurko galvą! Kodėl jos nemačiau atvykusi – gi todėl, kad buvo dar neatidengta, ir ši nuotrauka tą rodo.

Yora tvirtovės skliautai. Likę tik griuvėsiai, bet kalnas vaizdingas, nuo jo matosi Juodoji jūra.

Neišmokau turkiškų žodžių. Dar kol ten buvau, kai kuriuos užrašus atpažindavau. Bet dabar atsimenu tik du – balik ekmek. Kepta žuvis baltoje duonoje su trupučiu svogūno. Krantinėje buvo tokia lauko užeigėlė, pilnutėlė žmonių. Balik-ekmekai buvo ruošiami greitai, tik parodai pirštais kiek, tik susimoki… pardavėjo – kasininko saujoje buvo tiek pinigų, kad nebelabai pirštų užteko aprėpti, bet jis nesutrikdamas neapsirikdamas paduodavo tą sumuštinį su servetėle. Čia pat po skėčiu atsisėdusi jį valgiau. Stebėjau, kaip jie ruošiami – ant vandens suposi laivelis auksiniais kupolais (nuotrauka viršuje), jame buvo du dideli griliai, prie kurio darbavosi keturi vyrai. Du kepė žuvis, kiti jas dėjo į bulkas ir padavinėjo į krantą pardavėjui – kasininkui.

Užfiksuotas padarytų balik-ekmekų perdavimas.

Užfiksuoti ir besisupančios ant bangų virtuvės herojai. Tik iš nuotraukos nesimato greitis, kaip sparčiai ir koordinuotai viskas vyksta. Vyrams nėr nė kada parūkyti, tai neatsitraukdami nuo darbo surūko savo cigaretes. Aplink mus prie staliukų sėdinčius ir valgančius nardo prekeiviai, siūlydamo arbatos, šalto atsigėrimo arba raudoname skystyje marinuotų daržovių. Dar keliais žingsniais toliau yra šūkautojai “Bosfor! Bosfor!”, nes čia galima nusipirkti Bosforo turą už 6 eurus, jei dar nenusipirkai iš viešbučio už 20 eurų.

Tegul dar įkelsiu nuotrauką iš Bazilikos cisternos. Man buvo papasakota, kad Stambule yra viena cisterna lankoma nemokamai, labai jos ieškojau, maždaug 100 metrų tikslumu žinojau, kur ji turi būti, bet taip ir neradau. Mano žodis toks, ji buvo atidaryta kai vyko meninis projektas, o dabar projektas baigėsi ir… baigta. Sakykim kad taip, juk negali būti, kad aš tiesiog neradau. Dar vieną vakarą trumpai buvau cisternoje, kurioje dabar restoranas. Stebėjau sėdinčius prie baltų stalų iš viršaus, atrodė įspūdingai, nors vandens nebuvo. Bazilikos cisterna irgi buvo įspūdinga, tą jau tikrai žino visi, kurie yra buvę Stambule, ir nuotraukų turi dar gražesnių.

Ledų pardavėjas. Atrodo labai mandras, išties toks ir buvo. Rankoje laiko metalinį strypą, kuriuo labai garsiai barškina metaliniuose ledų induose. Koks barškinimo tikslas – nelabai suprantu, bet kai pamatė, kad į jį žiūriu, pasijautė būgnininku ir užbeldė sudėtingu ritmu, iš pasididžiavimo riesdamas nosį.

Vaizdas nuo Zeyrek mečetės, kurią užsigeidžiau pamatyti, nes perstatyta į mečetę iš krikščioniškos bažnyčios. Viduje žmonių nebuvo, vaikščiojau tarp storų sienų po arkomis ir bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas atrodė anksčiau, kur buvo įėjimas, o kur altorius, ir gal dar likęs koks fragmentėlis. Pamačiau tą fragmentėlį – vienoje vietoje buvo atlenktas raudono kilimo kampas. Po juo – stiklinės grindys, o po jomis – mozaika. Ne taip paprasta įžiūrėti, atsiguliau ant grindų ir dar pasišviečiau žibintuvėliu… jeigu būčiau tokiomis mozaikinėmis grindimis vaikščiojusi, gal nė dėmesio neatkreipčiau, o čia atrodė labai reikšmingos.

To nuostabaus Stambulo tiek ir pamačiau – nedidelį man atsidengusį kampelį po raudonu kilimu, po muedzinų balsais, po lapkričio saule. Nuotraukoje – Muhameto dantis aukso relikvijoriuje, kuris yra pradilęs iki skylių nuo prisilietimų.

• Tweet
• Buffer
• Pin It