Viena ir jos saldi reputacija

Kai rytą sėdėjome lėktuve speiguotoje Rygoje, o jo sparnai buvo apipurškinėjami spiritu (?), Rita man perskaitė žinutę iš draugės: “Viena – labai moteriškas miestas”. Visas keturias dienas tikrinome – ar tikrai moteriškas? Kas patvirtina? Kas paneigia? Ar mudvi pripažįstame moteriško miesto reputaciją? Pasakysiu iškart, aiškios išvados neturiu. Bet ieškoti požymių buvo įdomu.

O dar ką visi žino apie Vieną – tai gardumynų sostinė! Šitą faktą irgi rimtai tikrinome, kainavo tai kainavo, bet tikrinome.

Buvome apsisprendę, kad būtinai ragausime Sacher tortą, kaizeršmarn ir štrudelį. Be to dar kad eisime į vargonų koncertą šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kur ypatinga akustika, ir kad sekmadienį eisime į mišias šv. Augustino bažnyčioje. (AŠ! Savo noru susiplanavau eiti į mišias! Betgi taip, ir susiplanavau ir nuėjome, ir tai vienas iš gražiausių įspūdžių, patirtų Vienoje. Šioje bažnyčioje tuokėsi karaliai-imperatoriai, ir Napoleonas, kuris, tiesa, tuokėsi nuotoliniu būdu… po mišių ėjome į kriptą pamatyti sidabrinių indų, kuriuose yra Habsburgų širdys… Bet vistiek labiau už viską nuskambėjo per sekmadienio mišias vargonai, choras, kamerinis orkestras. Tai jau tikrai prisimeni tuos sakymus, kad muzika yra Dievo buvimo įrodymas, nes be Jo įsikišimo neįmanoma būtų sutverti tokių grožių. )

Mums buvo rankos mostu parodyta, kur yra Sacher viešbutis, ir iš kurios pusės kavinė, kurioje pats tikriausias Sacher tortas, nes jis ten ir sukurtas. Šiek tiek anonsuota, kad neretai žmonės šį tortą įvertina kaip sausoką, todėl reikia pasigardinti plakta grietinėle.

Na ir pavakarę ankstyvą mes prie kavinės durų, nes ten gi reikia sulaukti eilės, kol būsime pasodintos. Truputį pastovi lauke už durų, paskui jau įeini į vidų pro aksomines užuolaidas, ir laukiant eilės jau gali matyti firminėje parduotuvėje sukrautas labai brangių saldumynų dėžutes.

Mus pasodino prie aukšto mažo staliuko. Ilgiau užgaišome tik rinkdamos kavą, nes kurį tortą valgysime… kokios gali būti dvejonės. Nu ir ką? Sacher tortas išragautas, susižavėjimas skoniu sakyčiau santūrus, bet pliusiukas uždėtas. O ant torto gabalo uždėtas šokoladinis antspaudas, kuris, labai svarbu, yra apvalus.

Vienoje yra vykę tikri tortų karai, kurių dalyvis buvo Sacher tortas.

1832 m. 16-metis Franz Sacher sukūrė tortą rūmams. Receptą paveldėjo jo sūnus Eduard Sacher. Vienoje yra prabangusis viešbutis Sacher, jo restorane patiekiamas šis tortas, labai viskas puiku… tol kol hotel Sacher bankrutuoja. Tačiau tortas neužmirštas. Kita prabangi kavinė, pavadinimu Demel, pradeda pardavinėti tortą su „Eduard Sacher Torte“ ženklu! Turi teisę, nors tuo metu Eduardas jau miręs, bet po savo viešbučio bankroto jis yra Demelyje dirbęs ir savo receptą ten nusinešęs.
1930 m. Hotel Sacher atgimsta ir pareiškia: „Tik mes turime teisę vadinti tortą Sachertorte.“ Demel atsako: „Visai ne, nes mes turime originalų receptą, gavome jį iš paties Eduardo Sacherio!“ Taikiai neišsprendžia, kreipiasi į teismą. 20 metų vyksta teisinė kova – KAS TURI ORGINALŲ RECEPTĄ? Matuojasi džemo sluoksniais ir šokolado storiu, dalinasi Edvardu… Dvidešimt metų! 1963 m. priimtas galutinis sprendimas. Teismas nusprendė: Hotel Sacher gali naudoti pavadinimą „Original Sacher-Torte“. Jie gali naudoti apvalų šokolado antspaudą.
Demel gali naudoti pavadinimą „Eduard-Sacher-Torte“ ir ant torto dėti trikampę plokštelę.

Šis vaizdelis iš Demel interjero. Demelio desertas – žvaigždė yra “kaizerschmarn“, bet jeigu norėtųsi Eduard-Sacher-Torte, aukštaūgis ožys nukabintų jį nuo sienos ir atneštų, papuošęs trikampiu antspaudu.

Taigi Demel… Jie turi langą – vitriną, pro kurį galima stebėti kaizerio nesąmonių blyno kepimą. Įdomus dalykas, prieš N metų aš tą blyną kepiau ir receptu dalinausi. Tuomet dar nebuvau buvusi Austrijoje, nei vardas Sissi nebuvo girdėtas, nei kokius kaizerio ypatumus žinojau ( pvz dabar žinau, kad jis buvo daugkartinių karstų entuziastas).

Buvome sausį, vitrinoje dar tebestovėjo meduolinė Šv Stepono katedra, o kitoje pusėje buvo langelis, pro kurį pardavinėjo kaizerio nesąmonių blynukus popierinėse lėkštutėse valgyti lauke. Rita sakė, net jei tą blyną duotų už dyką, tokiu žvarbiu oru valgymui lauke jo neimtų, ir aš visiškai sutikau.

Todėl vieną sykį atidžiai apžiūrėjome jo kepimo procesą pro langą…

Skystą tešlą supila į didelę keptuvę pakankamai storu sluoksniu, po kurio laiko sutaršo gabalais, į keptuvę įberia cukraus, kad jis apsikaramelizavęs blynus apliptų.

Mums, Vienos gardėsių testuotojoms, vėl reikia truputį palaukti kol atsiras laisvas stalas ir mus pasodins, o paskui rinktis iš sąrašo kavą, nes su desertu viskas aišku. Iš lauko, arba kol lauki pasodinimo, net nesimato, kad Demel kavinė yra bent keliuose aukštuose. Visur labai gražūs interjerai, šilta ir jauku. Savo lėkštės su kaizerschmarn šįkart nefotkinau, mėgavomės būdamos, o ne dirbdamos fotoreporteriais. Kaizerschmarn patiko nuoširdžiai. Reikės vėl kada namuose išsikepti.

Pirmame aukšte daug parduotuvės skyrių.

Indeliai su cukruotomis kvapiosiomis našlaitėmis, žmonės, nevadinkite jų žibuoklėmis, tai ne tas pats! (Apie žibuoklių demaskavimą). Dar ten siūlomi indeliai su cukruotais rožių žiedlapiais ir kitais prabangiais gardumynais.

Štrudelio išragavimas buvo paprastesnis, tiesiog kepyklėlėje, todėl atskirai neapčiulbėsiu. Geriau pasipuikuosiu dar viena kita nuotrauka iš Vienos.

Pasitaikė visokių orų, išskyrus šiltus. Kai kurie vaizdai – net sunku patikėti, kad miesto centras. Nepamatėme žydinčių rožių. Jos buvo labai juokingai užmaukšlintais maišais. Vaikščiojome daug , vis tikrindamos, ar Viena yra moteriškas miestas.

Štai ant pjedestalo užkelta Marija Teresė. Ji prirašo laiškų savo vaikams, kurie yra nutekėję į kitas karalystes. Į visas keturias puses išvyksta raiteliai, nešdami Motinos žodį – savo valstybėje daryk taip!

Daug paminklų muzikos genijams, ne vien tik Štrausui, kurio muzika vis suskamba netikėtose vietose, o asmeninis gyvenimas aprašytas įstabaus grožio bibliotekos stenduose. Bibliotekos interjerai mūsų vertinimu gražesni už Hofburgo rūmų interjerus, tenka gerokai užversti galvas, kad apžiūrėtume kupolo grožybes.

O rūmuose be įprastų gražių dalykų imperatorienės kambariuose gimnastikos sienelė ir kitas inventorius sportui. Imperatorienės Elizabetės, vadinamos Sisi, gyvenimas nušviestas kiek netikėtu kampu – ne tautos numylėtinė motinėlė (tokią ją mato vengrai), bet gyva, žavi moteris, turinti drąsos gyventi taip, kaip pati nori.

Raiteliai ir baziliskai, bažnyčios, skambančios muzika ir iškilusis operos rūmas, “barokiniai” žirgai lipicaneriai, galvas iškišę iš savo gardų grynai taip, kaip vaizduojama atvirukuose, žėrinčios brangenybėmis vitrinos, o po gatvės grindiniu XVII amžiaus maro aukų duobės. Į vieną iš jų baisiausiais maro metais naktį įkrito gerokai pakaušęs gatvės muzikantas Augustinas… tiesiai ant negyvų kūnų užmigo, o rytą pabudęs vėl ėmė groti. „O du lieber Augustin, Augustin, Augustin“ – net ir baisiausius laikus galima išgyventi su daina ir viltimi.

Net ir šaltą žvarbų sausį galima pajusti Vienos žavesį, išgyventi su daina ir viltimi… o kada nors sugrįžti dar.

2026 m. sausis