Stambule – kai baigėsi ramadanas
Kovo 19 dieną 19 valandą 15 minučių stovėjau ant Galatos tilto su balik – ekmek (žuvies sumuštiniu) maišiuke ir laukiau kada pasibaigs ramadanas. Nežinojau kaip tai atrodys, todėl laukiau, norėjau pamatyti.
Buvo žvarbu, gerokai apniukę, jokių galimybių realiai pamatyti besileidžiančią saulę, o būtent jos laida žymi ramadano pabaigą. Aš buvau parėjusi iš Galatos per tiltą. Ant jo esantys žuvies restoranai išstatę kvieslius bandė susigauti kokį lankytoją. Kabinimo frazė visur ta pati – where are you from? – iš kur tu esi? Restoranai buvo beveik tušti, nebent kokia porelė azijiečių. Kartais į kvieslius nereaguodavau, kartais stabtelėdavau, sakydavau, bet jūs patys taigi nevalgote dabar. Nevalgom, jie patvirtindavo, nevalgom, bet tu galėtum. Norėjau iš jų sužinoti, kaip atrodys ramadano pabaiga. Jie pasižiūrėdavo į laikrodžius ir pasakydavo, kiek dar minučių liko. O ką tada darysite, kai baigsis – klausiau. Jiems trūkdavo angliškų žodžių, nusišypsodavo plačiausiai, sakydavo valgysim, švęsim, bus festival.
Todėl susiradau tašką iš kurio man taip atrodė, matysiu viską kas bus, ir vandenį, ir sausumą, ir atvirą dangų, ir mečetę, ir užkandines kiek žemiau, ir aikštę, kurioje visada yra žmonių. Nuo 19:15 stovėjau su žuvies sumuštiniu maišiuke ir laukiau.
Lietus sustiprėjo. Užsimečiau geltoną pončo, dar kurį laiką jame kepurnėjausi, ne iš karto rasdama, pro kur iškišti galvą, buvau sunerimusi, o jeigu kaip tik dabar užsibaigs ramadanas, o mano galva vis dar ponče kaip maiše, taigi praleisu momentą nepamačius!
Ko tikėjausi? Mažų mažiausiai bent to, kad užgiedos iš visų mečečių, kad dangų nušvies fejerverkai ir iliuminacijos, kad visi žmonės ims glėbesčiuotis – lyg naujųjų metų atėjimo momentas.
Nežinojau, kiek minučių man liko, negi dar ne? Gundė žuvies sumuštinis maišiuke, ai, taigi man galima. Žvarbų kovo 19 dienos vakarą temstant ir lyjant stovėjau ant Galatos tilto (su tuo ponču – lyg geltonas rutulys), ir po truputį kramčiau žuvies sumuštinį, kuris buvo paruoštas laivelyje su auksiniu kupolu.
Vidinis jausmas sakė, kad saulė jau nusileido. Ko gera ramadanas užsibaigė be fejerverkų. Dėl visa ko dar pastovėjau ir nuėjau toliau kur akys veda.
Kitą rytą muedzinai pažadino gerokai anksčiau, nei planavau. Buvo dar tamsu, šalta, lynojo. Pakilau ir nuėjau link Mėlynosios mečetės. Palengva ten rinkosi žmonės. Įėjus vidun, įsitaisiau arčiau išėjimo, nusiautus batus laikydama prie savęs. Ką gali žinoti, kiek žmonių prisirinks!
Labai laiku susipratau geriau būti lauke (mečetės kiemelyje) po arkomis. Į vidų plūdo vis daugiau žmonių, kai kurie ypač gražiai pasipuošę. Balti rūbai dar išlaikė linijas, kur jie buvo sulankstyti. Žmonės mečetės fone fotografavosi patys ir fotkino savo vaikus. Kažkokie tekstai buvo skaitomi per garsiakalbį, o netrukus prie jų prisidėjo ritmingas dundėjimas. Pagalvojau, kad būgnai, bet netrukus pamačiau, kad tvarkdaraitis tiesiog išveža dardančią šiukšliadėžę.
Įėjimas į mečetę jau kimšosi. Turbūt vidus visiškai užsipildė, žmonės ėmė taisytis sau vietas po arkomis. Netyčia, bet patekau į teisingą vietą – kur rinkosi moterys.
Po kurio laiko buvo ištiesti kilimai. Teko nusiauti. Mūsų susispietė pakankamai daug. Moterys buvo atsinešę ir pasitiesę savo kilimukus priglausti kaktai, bet per juos marširavo kitos, ieškodamos sau vietos.
Maldai reikia ne bet kaip susibūriuoti, o susirikiuoti eilėmis.
Žinojau, kad malda bus trumpa – tik du nusilenkimai. Po antro tą pačią sekundę viskas pasikeitė – lyg būtų įjungtas džiaugsmo mygtukas. Visi nušvito, ėmė glėbėsčiuotis, o netrukus ir palengva skirstytis.
Išėjau ir aš ta kryptimi, kur skambėjo janyčarų orkestras, pasiruošusi patirti dar vieną dieną. Pati dar nežinojau kur mane kojos nuneš.