Saulėlydžio koncertas ant Platonio vandenų
Lielplatonio dvaro parko pakrašty Platonis yra išplatėjęs, per jį nutiestas nedidelis lieptelis, o netoli kranto – dvaro skalbykla. Mes žinojom, kad sekmadienio vakare latviai ten rinksis Saulės vertimosi (saulgriežu) proga, tai atvykome. Jau pernai patyrėme, kad būna labai gerai.
Eidami per parką jau girdėjome muziką, pamatėme, kad prie skalbyklos šoka dvariškiai vyrai gražiais rūbais, barokiniais perukais ir tt., bet šoka su skalbėjomis, išdykėliai. Dar ten buvo sūpynės, gražių kampelių prisėsti, laužai, katilas tirštos sriubos. Sėdėjome ant gulinčio uosio ir stebėjome kaip latviai viską daro beveik nebendraudami, bet sklandžiai.
Moterys ir merginos pasipuošę gražiausiais gėlių vainikais, ypatingai dailiais ir tvarkingais. Ėmiau dairytis, gal kaip ir pernai kas bus parūpinęs gėlių vainiko nusipynimui. Nieks neparūpino, teko vaikščioti palaukėmis ir gatavotis vainiką iš to, ką radau, klausantis žąsų girgėjimo ir kalakutų burbuliavimo iš netolimos sodybos.
Prasidėjo laivų nuleidimas į vandenį ir žmonių susodinimas. Mūsų buvo daug. Laukėme eilutėje, bet ji kažkaip nejudėjo. Ko gera gaišatis buvo susijusi su tais dviem žmonėm, kurie ant kranto mindžikavo visiškai šlapi, nes belipdami į valtį buvo išsivertę. Arba su ta vyresnio amžiaus pora, aš nesuprantu kam, bet ji prieš sėsdama į laivelį, atsisėdo ant žolės. Atrodė lyg matuotųsi sėdėjimo valtyje pozą. Ji su savimi turėjo pintinėlę ir ramunių puokštę.
Dainininkas vardu Janis į valtį buvo įsodintas gerokai iš anksto. Štai kyšo jo skrybėlėta galva iš pakrantės žolių. Toks žmogus jį šnekina, kuris visą laiką vis kažką šnekina. Mums jau buo pripasakojęs visokių dalykų, pavyzdžiui tai, kad jo baba gyveno skalbykloje, ir tai, kad iš koplytėlės, kuri reikalinga pašarvoti numirusius, lig pat dvaro rūmų eina požeminis koridorius, bet dabar užpiltas. Jokios koplytėlės parke niekada nesu mačiusi, man ji tokia pat neįtikėtina, kaip ir požeminis koridorius. Ir kaip visos kitos to žmogaus istorijos.
Pastebėjome kad tas, kuris už malkų, kažkam raportuoja kas vyksta.
O mes jau buvome sklandžiai nuleistos į vandenį. Taikiai sau laukėme kitų, grožėjomės vakaru. Man nepaprastai patiko pora prie dviračio. Aiškiai mačiau, kad jie iš ano šimtmečio.
Šnekusis vyriškis, tas kur balta kepurike, jau susirado kitų pašnekovų.
Mus pradėjo šnekinti lietuviškai toks latvis, kuris lietuviškai išmoko per 5 metus, praleistus Norvegijoje. Mūsų valtelės buvo šalimais tuo momentu.
Kai jau visi laivai buvo nuleisti į vandenį, ir kai šalia daininko Janio atėjo dainininkė Elzė, į laivą įlipo ir pats Atis, viso renginio sumanytojas, ir vienu irkleliu pradėjo irkluoti. Kur tik jis plaukė, ten ir mes.
Buvo labai daug laivų. Kartais susitelkdavo labai arti viens kito, kartais pralaisvėdavome. Judėjome Platonio vandenimis, o virš jų skambėjo dainos. Ir Janis, ir Elzė, abu dainavo labai subtiliai ir tykiai
Užtat man norėjosi būti arčiau dainininkų valties. Kai tik pamatydavau, kad kita valtis tuoj mus apeis, normaliai užkabindavau irklu, kad judėtume į priekį. Žiū, mūsų valties prieky sėdinti Judita iškart irklą į vandenį ir daro priešingą judesį. “Ar tu stabdai?” – klausiu jos, nors akivaizdu, kad taip. Jin nemėgsta grūsties. O man norisi arčiau.
Nemėgstančių grūsties yra ir daugiau. Ne visus juos matome, kai kuriuos tik girdime žvygaujančius už meldų.
Janis dainavo apie meškeriotoją ir lydekaitę. Elzė nežinau apie ką, bet jos balsas skambėjo labai gražiai. Kai kas kitose valtyse jai pritardavo ramiai ir tykiai.
Ir taip gražiai prisiplaukioję, romantiškai lyriškai nusiteikę, laimingi visi sugrįžome vėl prie skalbyklos, kur buvome iškelti iš valčių.
O ant kranto siurprizas – liepsnojančių laužų fone šeši jauni būgnininkai iš Rygos, Andžejaus Graudos būgnų mokyklos. Jėga neapsakoma! Forši!