Varškės sūreliai
Tu neįsivaizduoji, kiek tuose sūreliuose yra cukraus,- sakė Algis. Tą keistą pandemijos sezoną mes, t.y. Algis, Algis, Arūnas ir aš, važiuodavome į žygius. Kilometras po kilometro klampodavome patižusiais laukais, bridome per sniegus ir brūzgynus, traiškėme ledukus ant balų kaimo keliukuose. Prieidavome stovyklas, kur ant laužo virdavo žolelių arbata, ant mūsų žemėlapių buvo dedami antspaudukai, buvo dalijami pyragėliai ir gardžiausi sūreliai. Pirmuose žygiuose net galėdavom gauti po du sūrelius. Paskui – nebe. Žygiai pasidarė tokie populiarūs, kad susirinkdavo trigubai ar keturgubai daugiau žygeivių, nei planuota. Organizatoriai, patys nuostabiausi organizatoriai, kurie vadinosi X kilometras, jau nebežinodavo, ką daryt, kad žmonių tiek daug, žygiai buvo nemokami dalyviams, nes parama ėjo per kažkokį projektą, bet po paraliais ne tokiam dalyvių skaičiui. Kažkaip tie organizatoriai sukosi, niekam neužverdavo galimybių dalyvauti, virdavo didesnius katilus arbatos, nebeduodavo po antrą sūrelį, tačiau nepritrūkdavo šypsenų nei starte, nei finiše, nei tarpinėse stovyklose. Tą keistą pandemijos sezoną, kai daugybė durų man buvo uždarytos, X kilometras padėjo išgyventi. Mylėčiau juos ir be sūrelių, bet su sūreliais tai dar labiau.
Algis, Algis ir Arūnas eidavo labai greit. Vos spėdavau paskui juos pūškuoti. Nusipirkau ėjimo lazdas, kurias iki tol niekinau. Galvojau, kad Algis, tas kuris sakė “Tu neįsivaizduoji, kiek tuose sūreliuose yra cukraus” iš prigimties yra lieknas, bet vieno žygio metu sužinojau, kad ne. Jis nevalgo bet ko ir nežėbija belekiek cukraus, o tie sūreliai žygiuose yra išimtis.
Bet dabar galėč pasakyti, Algi, jau dabar ne tik įsivaizduoju, bet aiškiai žinau, kiek tuose sūreliuose yra cukraus, nes pati juos išmokau pasidaryti.
Sūrelių receptą prieš kurį laiką buvau radusi pas nuostabiąją Elžbietą (Žaidžiame virtuvę), receptas buvo instagrame. Elžbietos viskas yra profesionalu ir tobula, galėčiau nebekartoti to, ką ji jau paskelbė, nes geriau nebus. Bet yra taip, kad aš nesigaudau instagrame, patiriu daug vargų bandydama ten ką surasti, ir ne visada sėkmingai. Tai susirašysiu receptą pas save tam kartui, kai jo man vėl prireiks. Truputį mano pakoreguotas.
Varškės sūreliai
- 500 g 9 proc. varškės
- 80 g sviesto
- 1,5 – 2 šaukštai cukraus (Elžbieta nedėjo, bet aš dėjau)
- žiupsnelis vanilinio cukraus
- 3-4 šaukštai tirštos abrikosų uogienės
- apie 150 g šokolado
- 30 ml grietinėlės
Varškę pertrinti per smulkų sietelį.
Taip atrodo iš apačios. Sunkiausias darbas, bet būtinas. Iš kreminės varškės nebus reikiamo rezultato. Elžbieta rašo pertrinti 3 kartus, mano trynimo žygdarbis baigėsi po pusantro karto. Pavyko ir su tiek.
Įmaišyti cukraus, vanilinio cukraus ir ištirpinto sviesto.
Sveikinu, jei turite tokias formeles, iš kurių gausis klasikinės formos sūreliai. Jeigu ne, tenka kažką išradinėti.
Pavyzdžiui sudėti į mažus indelius, suspausti, o padarius viduryje duobutę, įdėti abrikosienės. Plėvelė ne tik leis gražiai išimti, bet ir ją užlanksčius apspaudyti. (Aš šį kartą nedėjau uogienės).
Pavyzdžiui pasitiesti plėvelę ant stalo, uždėti varškės masės ruožą, o jos viduje padaryti griovelį ir jį užpildyti abrikosiene. Uždengti likusia varške. Pakėlus plėvelės šonus suspausti ir surutulioti supersūrelį.
Sudėti į šaldiklį 30 min -1 val.
Šokoladą ir grietinėlę sudėti į metalinį dubenėlį, kurį uždėti ant nedidelio puodo su verdančiu vandeniu. Tegu viskas ištirpsta ir susivienija.
Iš šaldiklio ištrauktus sūrelius padengti šokoladu.
Gaunasi taip…
… arba taip.