Kaip nuvažiuoti iš Kutaisio į Mestiją? Maršrutke su Psichu ir kitais nuotykiais

Mudvi su Birute buvome Kutaisyje. Visi kuriuos ten sutikome pradėjo sakyti, kad būtina nuvažiuoti į Mestiją, tai nusprendėm, gerai, važiuojam. Kaip? Maršrutke! Iš Kutaisio per dieną važiuoja keli reisai, pirmas kažkur arti vidudienio. O jei norim nuo ryto anksčiau? Tada reikia važiuoti iki Zugdidi ir ten persėsti į kitą maršrutkę.

Ateinam anksti rytą į stotį. Stovi maršrutkė, klausiam kur važiuoja. „Mes iki Zugdidžio, o jūs norit į Mestiją? Grynai nuvešim į tą vietą, iš kur išvyksta į Mestiją, oi ten daug reisų per dieną važiuoja, nuvešim iki pat kitos maršrutkės“.

Susėdam, važiuojam. Gurkšnojam arbatą – prieš išvykstant nusipirkom arbatinėje Kutaisio stotyje. Plastikines arbatos stiklines mums įdėjo į batų dėžutę, nes karštos, nėr kaip nulaikyti. Gurkšnojam kai maršrutkė stabteli prie raudono šviesoforo, nes važiavimas energingas ir trūkčiojantis, bijom apsipilti.  Maršrutkė dar vingiuoja po Kutaisį ir priemiesčius, surankioja juodai apsirengusias babas su daug tašių. Įvažiavus į miestelius ir vėl važinėjam zigzagais, kartais kažko lūkuriuojam, kartais tiesiog sustojam turguje, nes vienam šoferiui reikia nusipirkti sūrio. Šoferiai yra du, vienas vairuoja, kitas renka pinigus ir aiškina kaip važiuoti, ir kaip elgtis keleiviams.

Atvažiavom į Zugdidį. 

Mus paleido didžiulio gatvinio turgaus rajone kaip tik šalia maršrutkės. Ji buvo tuščia. Vairuotojas pasakė, kad trys pilnos maršrutkės ką tik išvažiavo, o jis važiuos kai prisirinks žmonių. Va, mes dvi jau esam. Klausiam per kiek maždaug laiko prisirinks. Per pusantros valandos, anas mum atsako.

Bijom toli nueiti, nes vakar pasimokėm, irgi sakė už valandos, bet kai tik nuėjom pusvalandžiui, į autobusiuką iš kažkur prisigrūdo daug žmonių ir išvažiavo be mūsų, nes netilpom. Tai dabar toli neisim, bet norisi kavos ir ko nors valgyti… pavaikštom po gatvinį turgų, atsigeriam kavos keistoje vietoje prie lipnių staliukų ir grįžtam.

Maršrutka tebestovi. Vairuotojas sako: viskas gerai, jau esate 5 keleiviai. Tuoj prisirinks daugiau ir važiuosime.

Aplink sukiojasi dar kažkoks nesimpatiškas diedas. „Norit važiuoti dabar?“ – jis mūsų klausia. „Mokėkit po 30 larių ir vežu. Iškart. Jūs juk skubate? O kitaip iki vakaro lauksite.“ Mes purtom galvas. Kad brangu tai tik pusė bėdos, bet tas diedas labai jau toks… su juo nesinori važiuoti. Diedas nuo mūsų atstoja, pradeda kažko kriokti ant moters, kuri valdo kioską, kuriame parduodamos kepintos saulėgrąžos ir benzinas bambaliuose. Kriokia kriokia, užsikabaroja ant mikruškės stogo ir kriokia dar. Klausiam tos moteriškės, kas jam yra. „Ai, jis psichas,“ – atsako.

„Mūsų“ vairuotojas daug simpatiškesnis. Ramus, nekriokia, šypsosi. Kai kurių dantų neturi, jau vien dėl to man kelia pasitikėjimą ir bendrumo jausmą.

Nusiperkame naminio maconio ir vynuogių (pardavėja jas nuplovė tiesiog maišelyje). Pusantros valandos jau kadų kadaise praėjo. Sėdime prie kiosko, kabiname šaukšteliais maconį, stebime, kaip Kiosko Moteriškė pjaunasi su Psichu.

Žiūrime, atvažiuoja ir ne taip toli sustoja dar viena mikruškė, ant kurios stogo pririšta didelių turistinių kuprinių. Cha, taigi čia reisas Kutaisis – Mestija! Tuoj nulekiam prie jo, klausiam, ar į Mestiją. Taip! Ar yra dvi laisvos vietos? Taip! Mes su jumis važiuosime! Bet kad aš esu keleivis – sako tas, su kuriuo šnekėjomės. O vairuotojas va anas. Mes prie vairuotojo… ir visas planas pššššššš.

Iš pradžių dar sakė, kad nėra vietų, bet paskui išaiškino tiesiai šviesiai: mūsų neveš, nes jis mus matė Kutaisyje, jis matė, kad mes įlipome į Zugdidžio mikruškę ir užtat dabar yra įsižeidęs, kad nevažiavom su juo, ir užtat dabar mūsų neveš. „Bet mes jūsų nematėme!!!“- mušamės į krūtinę, bet mums neatleidžiama, mikruškė išvažiuoja į Mestiją, o mes liekam laukti, kol susirinks pakankamai keleivių.

„Mūsų“ simpatiškasis vairuotojas išaiškina, kad jei keleiviai perbėginėja į kitą mikruškę, vairuotojai susimuša. (Teisybė, kitą dieną pačios pamatėme, kad susimuša).

Vėl laukiame. Veiksmo aplink yra, bet nedaug: praeina moteris su skėčiu, praeina vyriškis į karučius pasikrovęs miltų… 

Dar už valandžiukės gavome dar du bendrakeleivius azijiečius.

Bet čia vėl suaktyvėjo Psichas. Pradėjo sakyti, kad važiuosime su juo. Mes sakėm ne-ne-ne, su tavimi nenorime. Va šis yra mūsų vairuotojas (ir mūsų vairuotojas vėl nusišypsojo, pademonstruodamas dantų trūkumą). Bet prasidėjo kažkas neaiškaus. Mūsų bendrakeleiviai, iš pradžių keli vietiniai, o paskui ir du azijiečiai, o paskui ir mudvi su Birute, visi pradėjo persikrauti mantą į Psicho mikruškę.

Susėdom. Aš į priekinę sėdynę, šalia manęs labai jauna gruzinė blondinė, bet mes viena kitai tik šypsomės, nes susikalbėti nėra kaip, ji rusiškai nemoka.  Jaunuolis baltmargiais šortais išaiškino, kad čia jo žmona ir padavė jai karštą chačapurį juodame maišiuke. Aš tam jaunuoliui bandau guostis, kad man šis vairuotojas nepatinka, bet jaunuolis užtikrino nebijoti, viskas bus gerai.

Mes sėdim ir niekur nevažiuojam. Gruzinė blondinė mane vaišina chačapuriu. Žiūrim pro langą, kaip Psichas kriokia ant Kiosko Moteriškės. Mums su Birute labai nepatinka visa situacija. Tada prisimenam, kad buvo atsiradęs toks taksistas ir siūlė nuvežti į Mestiją už 130 larių.  Jei dar azijiečiai prisijungtų, išsidalijus ne taip žiauriai daug būtų… einu ieškoti, kur tas taksistas, bet vėl pšššš, jis jau nebeveš.

Jaunuolis išaiškina, kad dabar niekas kitas mūsų neveš tik Psichas, nes jis už mus jau sumokėjo ir dabar esame jo. KĄ????

Pagaliau pajudame. Vingiuojame po Zugdidį ir sustojame kažkur miesto pakrašty. Ko sustojome? Gruzinai kažką kalba,  tarp nesuprantamų žodžių srauto girdžiu vis kartojamą „sumka“. Jaunuolis baltmargiais šortais paaiškina, kad kažkuris keleivis pamiršo paimti savo tašę. Aaaa, galvojam mes,  tai turbūt reikia sankryžoj palaukti, kol jo „sumka“ mus pasivys.

Bet paskui paaiškėja, kad ne.

Mes laukiame, kol kažkada, neaišku kada iš kažkur, neaišku kur atvažiuos mikruškė, paleis savo keleivius, ir tarp jų gal bus kas nors, kam reikia į Mestiją, nes Psichas nori vežti daugiau keleivių.

Laukiame ilgai.  Laukiame ant saulės kepinamo šaligatvio. Oi ima nervas, ko mes čia laukiame. Mes į Mestiją norime! Bandome susigaudyti, kur reiktų eiti, kad pabėgtume nuo Psicho ir kur galėtų tikėtis pasigauti pakeleivingą mašiną. Kitoj gatvės pusėj plaunami automobiliai. Kitoj gatvės pusėj vaikšto juodai apsirengę našlės, nešdamos po pažastimi įrėmintas nuotraukas. Kai kurios nesineša nuotraukų. Eina su juodais skėčiais.

Laikas eina. Labiausiai stebina, kokie ramūs kiti keleiviai.

Per visą ilga laukimo dieną nerodė jokio skubėjimo, nervo ar nepasitenkinimo. Kol kas nevažiuojame? Atsitūpė palei tvorą ir palaukė.

Kitas keleivis iš pradžių Psichui, o paskui man parodė nuotraukas telefone, kaip jie stato įrengimus aukštai kalnuose kur bus įrengti keltuvai slidininkams. Nuotraukos įspūdingos, vyriškis pelno mano pagarbą.

Mikruškė iš kažkur nežinia kur atvažiavo. Keleivių pas mus neprisidėjo. Psichas vėl užsinervavo ir sukriokė, jau ir gruzinai nebelabai jį atlaikė, bet gerai bent tiek, kad liepė sėstis ir pradėjom važiuoti. Bet kodėl ne į tą pusę? Žiūrim, Zugdidžio geležinkelio stotis. Vėl sustojom, vėl girdžiu „sumka“. Negi dabar atvykstant traukinio lauksim vėl kelias valandas?! Bet ne, Psichas tik su kažkuo pasišnekėjo, ir vėl važiuojam.

Spėkit, ką privažiavom. Gi tą patį gatvinį turgų ir iki skausmo jau pažįstamą kioską, kuriame kepintas saulėgrąžas pardavinėja juodai apsirengusi moteriškė. Pamatę kioskelį mudvi su Birute patyrėm emocijas, kurių įvardinti neįmanoma. Bet nieko daug neįvyko: pasiėmėm “sumką”, Psichas įsėdo į savo vietą ir kai tik trinktelėjo uždaromos durelės, savaime įsijungė grotuvas ir uždainavo “dari- dari-dari-daaa”. Ir pagaliau po nesuskaičiuojamų laukimo valandų išvykom į Mestiją.

Prasidėjo gražioji kelionės dalis. 

Nu žinoma dar pavingiavom priemiesčiais, dar pasirankiojom babų su tašėm. Dabar kriokė ne tik Psichas, labai garsiai kažką aiškino ir moterys. Psichas specialiai man išaiškino, kad juodai apsirengusi moteris, kuri valdo kioską su kepintom sėmkom yra negera.Nu ko? – klausiu. Numirė jos vyras, moteris nori pastatyti paminklą ir visi vairuotojai turi duoti pinigų paminklui. Psichui atrodo, kad tai neteisinga,. Man viskas atrodo painu, bet suprantu, kad tuos pinigus paminklui vistiek jai davė, nes kitaip nebūtų gavęs mūsų, tai yra keleivių.

Kaip tik miestelių ir kaimelių pakraščiuose pravažiuojam kapines. Paminklai tokie, kad ooooo, brolyti. Ant akmens plokščių spalvotos iliustracijos, velioniai merkia akį, kelia tostus, rodo kokių turi mašinų…

Mikruškė ima kilti aukštyn, atsiveria vaizdai, kuriems nėra žodžių. Psichas didžiuojasi taip, lyg visus grožius pats savo rankomis būtų sutvėręs. Sustojam prie užtvankos ir grožimės nuostabios spalvos vandeniu.

 Kai tik sulipam vėl važiuoti ir Psichas užtrenkia savo dureles, įsijungia muzikytė “dari-dari-dari-daaa”. Mes važiuojame ir nuotaika yra puiki. Įvažiavus į tunelį, Psichas stabteli toje vietoje, kur nuo lubų bėga vanduo, kad nusiplautų priekinį langą.

 Sustojimas pakelės kavinėje. Juodai apsirengę babos su tašėm jau anksčiau išlipę.  Azijiečiai lieka sėdėti lauke. Blondinė gruzinė su su savo vyru irgi lauke. Ramusis gruzinas irgi lauke – tupi ten toliau. O mudviem su Birute ir keltuvų statybininkui parodoma ypatinga pagarba, Psichas pakviečia kavinės vidun, vaišina chačapuriais, vynu, o pats geria alų.

 Nu ką, vėl sėdam į maršrutkę, vėl “dari-dari-dari-daaa”, ir vėl važiuojam negalėdami atsigrožėti vaizdais. jei ant kelio pasitaiko karvės, apvažiuojam ir vsio.

Jei akmenų griūtis ant kelio, važiuojam per akmenis.

Psichas ui koks rimtas. Vairuoja susikaupęs.

Sustojam dar keletą kartų ypatingai gražiose vietose ir visu kolektyvu einame pabraidyti į upelį.

Mes braidom šaltam vandeny, kojos atsigauna. Jaunuolis baltmargiais šortais fotkina savo jaunąją žmoną blondinę gruzinę. Nu ir mane irgi, nes mes su jo žmona dabar esame draugės, nors ir negalime susikalbėti.

 Azijiečiams visi dienos nuotykiai turėtų atrodyti dar keisčiau, nes su mumis bent jau kai kas pakalba rusiškai ir bent jau kai ką paaiškina. Azijiečiai rusiškai nemoka, aiškumo jiem mažiau. Jie demonstruoja auksinę kantrybę. “Dari-dari-dari-daaa”

Kalnai, kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali…

Ir vakarop atvažiuojam į Mestiją. Jau pati nebežinau kiek truko kelionė, bet TIKRAI VERTĖJO!!!