Žiemgalos krašto paslaptys ir užmirštos istorijos

Radome feisbuke paskelbtą žygį, kuris vadinosi Žiemgalos krašto paslaptys ir užmirštos istorijos, ir spalio 16 dienos rytą išvažiavome link starto vietos – Šukionių kaimo kapinių.

Mane vežė tokie du vyrai, kurie jau buvo tokiam pačiam žygy pernai, jie žinojo, kur susitikimo vieta.

Mūsų ten susirinko gal 15 žmonių. Buvo Eugenija, netikėtai, labai netikėtai buvo dar viena joniškietė vardu Eglė, baltas šuo, ir buvo du vadai, vienas Dainius, o kitas taip ir nesužinojau kas. Jis vis atsistodavo vado poza ir sakydavo: o dabar Dainius papasakos…

Taigi Dainius papasakojo, kad greta paprastų kapinių yra Šukionių senkapis, ir tai labiausiai į pietus nutolęs žiemgalių kapinynas. Mes per jį perėjome, mintyse pagerbdami žiemgalius, o jau grįžus namo paieškojau dar informacijos.

Nedidelis kalniukas, ant kurio yra kapinynas, dar vadinamas Švedukalniu. Pasakojama, jog kalne palaidoti švedų kariai, ir kad einant pro kalną vaidenasi.

Šukionių kapinynas nemažai kasinėtas archeologų. Visais laikais pievoje šalia jo buvo randama žmonių kaulų. Archeologinių kasinėjimų metu rasta VIII-IX amžių ir naujesnių kapų. Buvo laidota negiliai, todėl daug kapų suardyta.

Ėjome toliau, ir labai greit priėjome kitą įdomybę – koplytėlę, kurioje stovėjo šventa Marija su auksine suknele, o nuo jos už kelių žingsnių ir Pavėzgių dvaras, jau gana ilgai negyvenamas, bet su buvusio grožio pėdsakais.

XIX a. pabaigoje dvaras priklausė Adolfui Landsbergiui. Nuo 1935 m. dvaro savininkas – prezidento Antano Smetonos adjutantas Tadas Šakmanas. Dainius papasakojo, o grįžus namo dar pasitikslinau, kas per adjutantas.

Neįtikėtinos biografijos žmogus Tadas Šakmanas (1899-1989) – karo lakūnas, pulkininkas, dalyvavęs Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1927 m. paskirtas prezidento Smetonos adjutantu. 1937 m. išėjo į atsargą ir gyveno Pavėzgiuose. Dirbo Šiaulių alaus daryklos „Gubernija“ direktoriumi. 1945 m. suimtas, gavo 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Mordovijos ir Kolymos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1956 m.  Gyveno Šiauliuose. Pagal amžių jau turėjo būti pensininkas, bet yra žinių, kad dirbo Šiaulių statybos treste. Mirė Sąjūdžio laikais, todėl nežinau, ar jo įspūdingo gyvenimo istorijos yra užrašytos.

Gimęs, beje, Joniškio valsčiuje, Spirakiuose.

daugiau apie Tadą Šakmaną

dar daugiau ir detaliau apie Tadą Šakmaną

Kolūkių laikais Pavėzgių dvare gyveno žmonės, galbūt buvo mokykla, kas nelabai tikėtina, nes teritorijoje nesimato krepšinio lanko.

Dabar jau sunku įžiūrėti, kur buvo dvaro parkas, bet štai ką teritorijoje randame: angelas įsmeigęs akis į mobilų telefoną

Ir dar vienas dvaro didybę menantis pastatas. Truputį paspėliojome, kam skirtas. Klėtis gal, kur buvo visokios gėrybės sudėtos.

Numakojome tolyn laukais. Priekyje bėgo Baltas Šuo, lyg žinodamas, kur eiti. Pamatėme lauko pakrašty du ąžuolus, link jų ir ėjome. Prie vieno ąžuolo iš tolo matėsi kažkas, lyg stendas, lyg informacinė lenta.

Ak ne, tai kažkas, ką įrengė medžiotojai, taip sakė Algis.

Paslaptingasis Dainius prisipažino, kad šiuose kraštuose yra rinkęs tautosaką, ir perteikė mums padavimą, kurį girdėjo apie du ąžuolus. Padavimas toks keistas, kad mes su Eugenija net truputį paabejojom, ar tikras.

Į kitą ąžuolą buvo atremtos kopėčios. Kažkodėl.
Mūsų tolimesniame kelyje buvo negyvenama sodyba, kažkada buvusi ypač graži.

Su labai gražiomis langinėmis ir medžio drožiniais, ir tikromis tikromis užuolaidėlėmis.

Sodyba negyvenama, bet aplinka aptvarkyta, galbūt kažkada atgims.
Toliau… o toliau… Pranių senkapis!

Ant geltonais lapais nukloto kalnelio stovi paminklas su užrašu “Jėzau, glauski mus prie savo širdies!”. Pasirašo Jasaičių – Pranių pavasarininkų draugija 1934 metais.

Kokiu būdu žygio organizatoriai surado ozą Draumėnų miške, kurį įtraukė į maršrutą, man yra didžiulė paslaptis. Išties visas maršrutas sudėliotas iš neišreklamuotų detalių, nežinia kaip atrastų, bet apie kitas bent kažkios informacijos galima rasti.

Apie ozą Draumėnų miške niekur nieko neradau. Nu yra toks Draumėnų valstybinis kraštovaizdžio draustinis (bendras plotas 261,2 ha) įsteigtas
Draumėnų miške. Čia saugomas natūralus Ežerėlės upės aukštupys, ir dėmesio, Draumėnų miške
esančio ozo tęsinys.

Antrasis Vadas mus patikino, kad ozas labai fainas, ilgas ir įspūdingas, ir pažadėjo, kad tuoj patys įsitikinsim.

Kai kas klausinėjo, o kas tas ozas, o iš kur žinoti, kad čia tikrai ozas, o ne šiaip kalniukas… bet kai pradėjom eiti viršumi, o iš abiejų pusių buvo žemumos ir pelkės, tai tikrai patyrėme įspūdį.

Kai išnėrėme iš miškų į laukus, baltas mūsų šuva, jau pavrtęs į Baltą Šunį Juodu Pilvu, nusivijo laukais stirną. Algis ta proga papasakojo, kaip jis vieną kartą sėdėjo prie kanapių lauko, ilgai sėdėjo, ir vis nieko, bet paskui pamatė lūšį, kuri vijosi stirną, nepavijo, bet paskui iš kanapių išlido lapė, ir tada lūšis ėmė vaikytis lapę. Pasirodo būna visokių dramų kanapių laukuose, bet kai šiaip praeini, tai nepastebi, reikia patykoti ramiai.

Mūsų maršrute kanapių laukų nebuvo. Priėjome dar vieną sodybą, nebegyvenamą, bet aptvarkyta aplinka ir naujais stogastulpiais bent dviem. Pasiėmėm obuolių ir šiaip truputį pasėdėjom. Sužinojom dar keletą detalių apie mūsų paslaptingą vadą Dainių. Pvz tai, kad jis turi sodybą, kurioje muziejus, o langai išpuoštomis langinėmis. Jis parodė savo telefone langinių nuotraukas ir pasakė, kurioje gyvenvietėje yra ta sodyba, bet čia neišduosiu.

Sėdėdami toj sodyboj girdėjom šūkaliojimus laukuose. Ne kas kitas, o medžioklės varovai, nes spalio 16-oji yra pirma rudens medžioklės diena. Algis iš mūsiškių iškart pakilo ant kojų ir nuėjo prie stogastulpio, bet man atrodo, kad ne dėl Dievuliuko, o dėl to, kad suspurdėjo jo medžiotojiški instinktai. Ta proga Antrasis Vadas pavaišino mus elnienos dešra.

Paskui mes ėjome keliu ir matėme tuos medžiotojus. Jie mašinos priekabikėj turėjo sumedžiotą elnią.

 

Mūsų žygeivių pulkelis, traukiantis vieškeliu link Vismantų latvių kapų, medžiotojams atrodė keistai. Girdėjau kaip susistabdę vieną mūsiškį traukė iš jo informaciją: “bet koks yra jūsų ėjimo tikslas?”

Vismantų latvių kapinės, kur palaidota daug Brinkių, ir visi liūdesio užrašai yra latvių kalba – buvo įdomu jas aplankyti, o Dainius trumpai papasakojo, kad latviai čia gyveno nuo baudžiavos laikų.

Tarpukary Vismantuose gyveno apie 600 latvių. Jie vadinosi vismantniekiais

Žinomiausias iš jų – Jonas Brinkis. Apie jį įdomus straipsnis Pamirštas Jonas Brinkis ir Vismantų žiemgaliai.

Paskui vėl ėjom laukais per įvairius pasėlius. Nesakyčiau, kad buvo labai faina eiti, batai ir kelnės buvo išmauroti, bet molio padai klijavosi nelabai stori. Štai nuotrauka, kaip einame palei aukšto slėgio dujotekį.

Pirmas ėjo tai žinoma kad Baltas Šuva Juodu Pilvu. Paskui Dainius atsirado priekyje ir išvedė visus į dešinę per kažkokius bruzgynus.

Dar viena apleista sodyba. Durys buvo neužrakintos, kaip joniškiečiai pasakytų, durys valio, taigi įėjome vidun.

Buvo likę kai kurių daiktų, į kuriuos žiūrėjome nedrąsiai: kryželis, krūzelis, marškiniai ant vinies, spinta, geležinė lova… Ant sienos priklijuota iš žurnalų prikarpytų man nepažįstamų įžymybių, o gal šiaip kirpėjų modelių, negaliu pasakyt. Eugenija įvertino, kad maždaug 2000-ųjų vaizdai.

Vis dar apmąstau tą namą. Buvusio gyvenimo detalės pasidarę niekieno, kas nori, tas įeina ir į jas žiūri…aišku, jei dasibrauna iki to namo per brūzgynus, nes nemačiau iš jokios pusės jokio keliuko užuominų.

Ir dar – kad namas paliktas apie 2000-uosius, kas man atrodo ne taip ir seniai (Eugenijai, aišku, atrodo kad labai seniai), ir kokiu greičiu gamta atsiima teritorijas, viską paversdama į sunkiai įžengiamus brūzgynus.

Nu davaj dar pamakokim per vos išdygusius rapsus.

O paskui – Lapgirio ozas, kitaip vadinamas Krištopaičio kalnu.

Antrasis Vadas vėl atkreipė mūsų dėmesį, kad šis ozas turi saugomos teritorijos statusą, yra pažymėtas žemėlapiuose, bet įsitikinkim, jis mums sakė, kiek nusileidžia įspūdžiu, palyginus su tuo, kur jie prieš tai mus buvo nuvedę.

Tikrai patvirtinu, kad Lapgirio ozas yra trumpesnis, žemesnis, jo viršus platesnis, ir nepalyginsi su tuo, Draumėnų miške.

Bet švietė saulė, rudens auksas švytėjo, buvo visa kaip faina, tai ir šitam ozui uždėjom pliusą.

Paskui nėrėm į tamsų ir baugų Velnio eglyną, iš kurio, sako, yra buvę, kad žmonės nebeišeina.

Mes tai išėjom lengvai. Mus išvedė Baltas Šuva Juodu Pilvu ir abu vadai.

Per visą žygį taip ir neišgirdom šuns vardo. Anei Antrojo Vado vardo, nors nežinau, gal jis iš tikrųjų buvo Pirmasis Vadas, nežinau.

Po to Velnio eglyno turiu prisipažinti pradėjau galvoti, kaži kiek dar liko eiti, ar toli tie Šukioniai, guodė tik tai, kad ne man vienai sėdo batareikos.

Ir vėl ėjom laukais – per žiemkenčius, per rapsus pasėtus ir per savaime sudygusius iš po ražienų, per arimus ir žolę, lipom per upę, kuri buvo įveikiama ilgakojams, tačiau per plati man. Girdėjom kažkur toli poškančius šūvius. Nelabai patiko eiti geležinkėliu, nes špalai sudėti ne žingsnio tankumu… Dar per rapsus, dar per arimus…

Kai peržengdavom asfaltą, palikdavom ant jo pėdsakus kaip būtų ėjus galvijų banda.

Į Šukionius sugrįžom iš kitos pusės, prie tos vietos, kur stovi paminklas Jonui Noreikai Generolui Vėtrai, nes jis šitame kaime gimęs.

Paminklų nuo Vrublevskių bibliotekos daužytojams Šukionys per toli, paminklas stovi gražiausiai, tautinė juostelė plevėsuoja, o pernai rudenį pasodintas ąžuoliukas auga.

Jono Noreikos gatve grįžome į starto – finišo tašką.

Štai kokie varteliai Noreikos gatvėje, puikuojasi ant jų LIŪC.

Labai gražus buvo žygis, pavadinime žadėtų paslapčių tikrai buvo daugybė.

• Tweet
• Buffer
• Pin It