Kvietinių kruopų košė, užgardinta nostalgija ir sviestu

Man labai patiko šios savaitės tema – vaikystės skonis. Kaip tyčia nelabai buvo laiko virtuvei, tačiau mintys mano laisvosios ne sykį lėkė į vaikystę, dažniausiai į vienkiemį kurio jau nebėr, su beržais ir alyvom, kurių nebėra, su kūte samanotu perlinkusiu stogu, kregždėm ir žydinčiom pienėm . Kurių irgi jau nebėra.

Bent jau nebematau to vienkiemio dviračiu važiuodama pro šalį ir žiūrėdama į plyną lauką. Kadų-kadais numelioruotas, sulygintas ir kviečiais užsėtas. Ne, toj vietoj tikrai nieko nebėra.

Tik mūsų atminty, tik senose nuotraukose, tik kažkokiose dangiškose dimensijose viskas, ko gera, tebėra kaip buvę, ir šulinio svirtis, ir avių vilna, užmerkta kubile, ir musės, zirziančios prie stiklo… šilbaravykiai po ąžuolais… ir tebeeina Prosenelė-Babytė per mažom ramunytėm apaugusį kiemą, palesinusi dangiškas vištas… atskėlusi kelis šakalius, užkuria krosnį virtuvėlėj ir šutina kruopas bei bulbytes paršams, kurių kumpius jau seniai seniai, dar mano tolimoj vaikystėj, suvalgėm…

Kai atsikeldavom gerokai išmiegoję, mums iškepdavo blynų ir pataisydavo kakavos. Bet kokia keista yra atmintis, ne tuos blynus ji pirmiausia man primena.

Labai gerai prisimenu, kaip kvepėdavo kibire karštu vandeniu užplikyti rupaus malimo miltai. Dideliame ropės formos katile būdavo išvirta mažų bulbyčių su visom lupenom. Jas reikėdavo sutraiškyti gniaužant į kibirą su miltais, mes bent tiek Babytei padėdavom. Nesmagu net prisipažinti, lyg būčiau labai alkaną vaikystę patyrus, ne ne, visai ne, tačiau tos kruopos kvepėdavo labai viliojančiai. Ne, nemanykit, iš kiaulviedrio mūsų nemaitindavo, kai paprašydavau, išvirdavo tokios košės specialiai mums.

Tais laikais nepiešdavo ant kruopų pakelių mitybos piramidės ir nelabai daug apie maistą diskutuodavo, tačiau svarstau aš dabar suaugusio žmogaus protu, galbūt instinktyviai girdėdavau savo organizmą, kuris prašydavo kruopų. Skaniai kvepiančių, pašutusių kruopų su užsidėjusia plutele.

Receptas toks paprastas, kad net nežinau, ar verta jį rašyt:

2 stiklinės kvietinių arba miežinių kruopų
0,5 l vandens (apytiksliai)
druska
sviestas

Į verdantį pasūdytą vandenį maišant suberti kruopas, pavirti ant lėtos ugnies apie 5-7 min, išjungus ugnį, palaikyti sandariai uždengtame puode. Valgyti su sviestu, su daug sviesto, kuriuo košės nepagadinsi.

Viru-viru virdama košę galvojau, ot davaj, paspirginsiu lašinukų ir pakepsiu ant jų svogūnų… ot davaj, atsinešiu iš daržo šviežių salotų lapelių ir krapų, ir smulkiai supjausčius įmaišysiu… bet supratau, kad nieko tokio nenoriu. Tik paprastų paprasčiausios košės su sviestu ir su nutolusio, lig nežinomo dangaus nutolusio vienkiemio prisiminimu.

14 thoughts on “Kvietinių kruopų košė, užgardinta nostalgija ir sviestu

  • 2010/06/07 at 21:02
    Permalink

    toks gražus įrašas!
    ačiū, jog priminei ir mano vaikystę:)tada viskas trb tikriau buvo, viskas taip tyra, ane? 🙂 kad ir kokia, regis, sunki buvo, bet džiaugiuos, jog ją tokią turėjau 😉

  • 2010/06/07 at 22:25
    Permalink

    eiktusau… (čia toks ištiktukas, ne sakinys)
    Nors ir vaikystė mano prabėgo miestuke, bet ūkiškai gyvenančių senelių namuose… Taigi kožnas tavo užrašytas prisiminimas, skaitant atgijo spalvotais kvepėjimais ir garsais manyje…
    Ir tas bulbikes su lupenom, kiaulėms šutintas žinau… Ir kaip skaniai kvepėdavo pamenu.
    Ach…
    Ačiū už tuos prisiminimus prikėlusį pasakojimą 🙂

  • 2010/06/07 at 22:53
    Permalink

    Labai labai gražus įrašas – viskas tarsi apie mano kaimą rašyta (labai džiaugiuosi, kad jis tebėra, nors kol kas…). Ir šita košė man labai skani, o dar skaniau šitom kruopom kimšti vėdarai.. Kaime, mamutės su meile kepti.

  • 2010/06/07 at 22:58
    Permalink

    ot kaip susigraudinau.. tokie panašūs prisiminimai, tik apie tėvų namus, kurie ir dabar tebestovi, bet ten šimtą metų svetimi žmonės gyvena.
    jei taip prisiminti tuos visus paršelių šėrimo niuansus, tai labiausiai “užknisantis” darbelis buvo pririnkti porą “kiocių” mažų bulvikių, kad jas išvirtų tiems besočiams. mes pamenu mėgdavom sorų kruopų nuvogti iš katilo.
    o kaip tuos užaugusius paršelius skersdavo! vaikams nevalia būdavo ne tik į kiemą eiti, bet ir pro langą žiūrėti. o koks sujudimas mėsą apdorojant: dešros, kumpiai, vėdarai. pilni namai tetų padedančių mamai. ir būtinai pabaigtuvėms troškinti kopūstai su šviežiena… ach…

  • 2010/06/08 at 00:02
    Permalink

    Žinot ką, mergičkos, net jeigu nieks daugiau čia neskaitytų, tik jūs, vistiek džiaugčiaus, kad ne be reikalo rašiau, nes tokių atsiliepimų sulaukti yra labai labai gera.
    Ačiū.

  • 2010/06/08 at 14:52
    Permalink

    o ir as perskaiciau….mano mociute irgi virdavo bulvikes kiaulems, ir taip man jos kvepedavo…ir atsimenu kazkodel nedrisdavau paprasyt ir galvodavau, o kodel jos nekvepia taip kai mums verda…nu bet cia turbut lupynose buvo esme 🙂 vienu zodziu pavydedavau toms kiaulems.

  • 2010/06/09 at 09:25
    Permalink

    Ech ta vaikystė… pasipuošusi blynais, kakava ir košėmis 🙂 Bet va, kvietinių kruopų košės nesu ragavusi, reikia būtinai išbandyti.

  • 2010/06/23 at 18:06
    Permalink

    perskaicius visi vaikystes kvapai nosi uzpludo is vasaru kaime (: irgi pamenu tas shutintas koshes ir bulves, tik nepamenu ar ir ‘zmogiska’ versija kada isvirdavo… reiks pasidaryt, aciu uz grazu irasa!

  • 2010/07/09 at 15:07
    Permalink

    Jūs teisios mergaitės.Nostalgija kamuoja tik dūšioje turintis šilumos žmogus. ir jį jaudina ne tik prisiminimai, bet ir vykstantys pricesai dabartyje. Man labai apmaudu, kad pamažu nyksta kaimai ir vienkiemiai, išeina ir tos babytės ir diedukai, kurie taip jaukiai ir maloniai lepindavo. Svetimėjame ir labai gailime gražių, malonių žodžių vienas kitam. Ačiū labai už košytę ir prisiminimus.

  • 2010/07/11 at 23:30
    Permalink

    Nu bet ką daryt, jei pvz man nesinori tapti tokia gera babyte, auginančia paršiuką ir 20 vištų. Aš būsiu babytė tinklaraštininkė. Pasistengsiu nebūt susvetimėjusia babyte ir, jei galėsiu paeiti, keliausiu po pasaulį.

  • 2011/03/12 at 22:20
    Permalink

    pasaka… prisiminimai ir tokia nostalgija. ech ta vaikystė. tikriausiai mūsų vaikams ji irgi bus labai labai miela, nors ir kitokia nei mūsų 😉
    Ačiū už košytę ir prisiminimą 😉

  • 2011/09/07 at 15:16
    Permalink

    Nemanot, kad biski susimovet su vandens matavimu??? 0.5 l vandens 500 gramu koses????

  • 2011/09/10 at 10:59
    Permalink

    ponai Kuprinės, verdant kruopas man pasitaiko susimauti su vandens kiekiu, todėl pasikliaukite savo patirtimi ir nuovoka

  • 2014/08/03 at 10:03
    Permalink

    Tik šiandien perskaičiau… Apsiašarojau…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *