Kaip mes fotografavome desertą

canon desertasMorkūnas su rausva rože švarko atlape kalbėjo sparčiai ir smagiai. Dabar man daugmaž aišku apie gimtadienių organizavimą: tie, kurie neturi draugų, kurių buvimas ir atėjimas savaime yra gėris, tie skolinasi pinigų ir užsisako savo gimtadieniams žaidimų, LT United arba dydžėjų iš Marijampolės. Tačiau nesvarbu ar su draugais būsi, ar su Eltonu Džonu, tortas privalomas bet kokiu atveju.

Paskui buvo paskelbta, kad reikės dalyvauti gražiausios nuotraukos konkurse. Pagalvojau – kapiec. Mano aparačiukas stebuklų nedaro, jei kas gražiai pavyksta, tai tik netyčia. Bet kapiec neįvyko. Išgelbėjo trys dalykai.

Pirmas: Canon leido imti jų fotoaparatus.

Antras: pats modelis buvo nuostabus: baltoje lėkštėje baltas cilindrinis desertas su žėrinčia saldžia karūna.

Trečias: jau trys metai, kai rašau kulinarinį blogą, o tai reiškia, kad fotkinu tai, kas lėkštėse. Visokiom pozom.

Canon buvo atsinešę parodyti keletą fotoaparatų. Pats mažasis atrodė šiek tiek žaislinis. Su juo galima pridaryti visokių įdomybių nes turi galybę funkcijų. Kai ką išryškina, o kai ką užniaukia. Spalvas pagyvina arba panegyvina iki juodaibalto. Atpažįsta šypseną ir į ją susifokusuoja. (Tačiau tik tada, jei šypsaisi taip, kad matosi dantys). Kiti aparatai – didesni ir rimtesni, ir charakteristikos jų puikios, nors ne ką apie tai suprantu. Bet vistiek patikėjau, kad išvardinami skaičiai reiškia labai gerai. Dar Canon turi tokią programytę, kad juos galima prijungti prie kompiuterio ir iškart matyti būsimą nuotrauką. (Šitą jau žinojau, nes taip darėm kai Ignas buvo parsivežęs Canon. Mes kiekvienas iškart save matėm TV ekrane kaip nuotraukoje atrodysime ir galėjom pasikoreguoti veido išraišką, įtraukti pilvą ir pasisukti gražesniu kampu.). Bet nebuvau pagalvojus, kad tai galima dar kitaip pritaikyti. Įsivazduokim: kompanija susirinkusi, veikia viską, jaučiasi laisvai. Fotoaparatas padėtas kažkur belekur knygų lentynoje. Viena persona prie kompo sėdi. Visi galvoja, kad feisbuke. O persona pasijungus fotoaparatą visus slapčia fotkina! Super, ypač jei tu esi ta persona prie kompo. Gal ir ne super, jei esi tuo, kuris jaučiasi laisvai.

Išties tai neretai norėčiau fotografuoti nesitaikydama nachališkai objektyvu žmogui į veidą, ypač jei tai gatvėje pamatytas nepažįstamas, bet įdomus veidas. Atsisėsčiau Chanijos centrinėje aikštėje su kompiuteriuku rankose, fotoaparatas sau ramiausiai kabėtų ant apelsinmedžio,  o aš visus tik fotkinčiau, vedžiodama pele nuo veido prie veido…

fotografavimas su canon

Tuo tarpu buvome “Kulinarijos studijoje” ir fotografavome desertą. Labai gražus! Gailėjausi, kad nemačiau, kaip buvo sutveriama auksinė cukrinė karūna (jos, kaip ir kitų gardžių dalykų,  tvėrėju buvo Donatas Dobrovolskas). Cukriukai traškėjo net po kojom, karūnuoti desertai buvo išdėlioti lėkštėse, o mes prieš juos visaip kraipėmės. Nesiryžau imti veidrodinio fotoaparato, nes visiškai neturiu su tokiu patirties. Tas, kuriuo fotografavau, vadinosi sisteminiu, kad ir ką tai reikštų. Bet jis bent jau savo gabaritais atrodė kaip aparatas, kurį galbūt norėčiau turėti (nes rajaniero bagažo taisyklės pripratino prie mažagabaritų visame kame). Iš pradžių pafotografavau fotografus, nes tai man visada patinka daryti. (Bet fotoaparatas buvo ne mano, tik laikinai jį paturėjau, tai ir kadrų nėr)

desertas, foto su canon

Paskui pafotografavau desertą. Kai kas saviškius persmeigė žvakėmis. Aš tai ne. Gražiausia nuotrauka buvo ne mano, taigi fotoaparatą laimėjau ne aš.

O fotomodelius paskui suvalgėme. Jų vidinis pasaulis turtingas uogų tyre. LABAI GERI  buvo!!!

(pirma iliustracija: nekonkursinė nuotrauka, daryta mano mažučiu olympusu, kitos dvi – canon’u)

Apie ankstesnę pažintį su Canon ir maisto fotografavimą.

6 thoughts on “Kaip mes fotografavome desertą

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies