Nu tik pagalvokit, kokiom keistom vietom kartais praeiname, net nesuvokdami kaip viskas atrodo iš kosmoso! Šio Vyno kalno atvaizdo šaltinis nurodytas “laisvai prieinama duomenų bazė lgia.gov.lv.. Žinoma, kad iš tokio taško šio kalno nemačiau. Susiradau tą atvaizdėlį jau grįžusi namo.
Pažiūrėjus į tą oranžiniai žalią gyvį iškart man buvo aišku, kaip aš tuo pajuodusiu pakraščiu, lyg plaukiukais apaugusiu, ėjau, nežinodama kuom tai baigsis, kurioj vietoj selfinausi, per kur į raudoną vainikėlį užkopiau, ir kur tas stalas su vynu stovėjo.
Žinokit, stovėjo grynai ten, kur rodo rodyklytė.
Pagal “Pažink kaimynus Žiemgaloje” planą, reikėjo aplankyti Vyno kalną. Kur jis yra? Šalia Mežuotnės piliakalnio! O, tai aš iškart spragsiu, kad viską žinau, ten esu buvusi pernai net keletą kartą, graži vieta, žiemgalių istorija ir tt. ir pan.
Štai aš užkopusi ant Mežuotnės piliakalnio žvalgausi nuo apžvalgos aikštelės į Lielupės norėjau rašyti bangas, bet iš tikrųjų į Lielupės vešlią augmeniją.
Vienas iš mano nemirtingų selfių. Matot mane nuotraukos kamputy? Suprakaitavęs skruostas blizga kairiam apatiniam kampe, matot, ten aš? Nunešiu į TIC kaip įrodymą, kad buvau ir punktą “Mežuotnės Vyno kalno piliakalnis” paėmiau.
Bet prasidėjo skystos abejonės, o tikrai čia? Ar Vyno kalnas taip jau susitapatinęs su Mežuotnės piliakalniu? Rašo, kad juos skiria apie 500 m… tai gal dar čia ne viskas?
Kaip ten bebuvę, Mežuotnės piliakalnis yra labai gera vieta apsilankyti nesvarbu kelintą kartą. Jis turi stiprybės. Ant Mežuotnės piliakalnio stovėjo medinė žiemgalių pilis. Ji daug kartų minima vokiečių kronikose. Rygos įkūrėjo vyskupo Alberto kariuomenė pilį puolė, panaudodami vietiniams gyventojams dar nepažįstamą ugnies ir akmenų svaidymo techniką. O gal ir kitaip viskas buvo, gal Mežotnės žiemgaliai patys sutiko krikštytis Lielupės vandeny. Bet vėliau žiemgaliai krikštą nusiplovė upėje, pilį atstatė ir pasipriešinimas truko dar ilgai.
Šiandienos žiemgaliai šį piliakalnį irgi lanko. Ir ne tik jie.
Man nuo viršaus besidairant, pamačiau atvažiuojant du kemperius, o paskui pamačiau piliakalnio teritorijoje vaikščiojančius vokiečius. 5 vokiečiai ir du šuniukai. Buvo smalsu, su kokiomis intencijomis po šią istorinę vietą vaikšto kalavijuočių palikuonys su suskiukais šuniukais, bet neklausinėjau.
Nusprendžiau nueiti iki bažnyčios griuvėsių, nes šiemet turiu kitą telefoną.
Pernai su Baltų kelio ekspedicija buvome įėję į tuščią bažnyčią, buvome apžavėti jos senovės, tuštumos ir pro užkaltus langus sklindančios šviesos. Ką daro vaizdų apžavėti žmonės? Fotografuoja! Ir štai stovim mes koks 10 aparatus nutaikę į tuščią bažnyčios vidinę erdvę, ir aš savo telefono langiuke iškart matau, kad nieko gero nesigaus. Tada pasižiūriu į kitų 9 žmonių aparatų langiukus, ir matau, kad pas juos visus gaunasi gražus vaizdas, o pas mane ne.
Susinervavau, nepraėjo nė pusmetis ir nusipirką kitą telefoną, kuris fotografuoja geriau.
Tai nieko keisto, kad dabar vėl norėjau įeiti į tą bažnyčią ir pratestuoti savo aparatą.
Ot ir ne! Paaiškėjo, kad bažnyčia pradėta tvarkyti, bokštas kaip matot pastoliuose, įėjimas aptvertas stop juosta, o durys užrakintos.
Laikas baigtis su pašaliniais pasiblaškymais, ieškau toliau Vyno kalno.
Radau lentų taką ir atėjo man aiškumas, kad nueisiu šiuo taku ten, kur man reikia.
Ėjau aš ėjau, ėjau, ėjau…
Šis takas man pasirodė labai ilgas, bet visą laiką naujai, tvarkingai nutiestas šlaite. Jau pradėjau galvoti, kad takas kainavo brangiai, o ar tikrai čia reikėjo jį tiesti, ar buvo dėl ko. Buvo visiškai aišku, kad jei nebūtų tako, iki Vyno kalno būtų labai sunku patekti… bet ar taip jau svarbu ten patekti?
Bet paskui viskas pasikeitė, net nelabai galiu paaiškinti kaip.
Pastebėjau vis daugiau didingų medžių, kai kurie iš jų turėjo po keletą kamienų. Pradėjo rastis man retai pasitaikantis jausmas, kad nueisiu į šventvietę. Net rankos pradėjo kilnotis ir delnai sukiotis tai aukštyn, tai į žemę. Rimtai sakau taip buvo.
Priėjusi informacinį stendą, nusiselfinau dėl “Pažink kaimynus Žiemgaloje”. Stende rašė apie augalus ir gyvūnus, rodė manekenus aprengtus žiemgalių rūbais. Nerašė apie kalno šventumą, bet tą aš jau pati žinojau labai aiškiai.
Buvau sugalvojusi norą, kurį nuo Vyno kalno transliavau į Visatą.Maždaug per metus turėtų išsipildyti.
Ėjau aplink Vyno kalną kelis ratus. Kai kuriuose aprašymuose sakoma, kad nuo Vyno kalno atsiveria nuostabiai gražus vaizdas į Lielupę, matosi Mežotnės rūmų stogas, bet nieko nemačiau – arba iš mano ūgio nieks neatisveria, arba nuo tada, kai anos eilutės parašytos, medžiai didesni užaugo.
Vyno kalno aprašymuose dar yra paminėta, kad kartais ant jo atsiranda stalelis su vynu ir duona, išneria grynai iš žemės. Galiu patvirtinti: yra. Stalelis yra, ant jo ir vynas, ir duona. Nuotraukose vynas nesifiksuoja, nes gi mes puikiai žinom, kad veidrodžiai ir fotoaparatai rodo ne viską.
Ne, to vyno neragavau.
Man ir taip buvo sočiai visko.
Nulipus nuo kalno, tiltu ėjau per Lielupę.
Tiltu ėjau per Lielupę, nešdama dviratį, nes dar turėjau šiai dienai nemaža planų. Kažkur miškuose laukė
Medinis Zuikis!
