Zaptės restoranas

Šeštadienį Žagarėje po to kai padarėme Gineso rekordą, mano planas buvo Zaptės estafetė. Žinojau, kad prie didžiosios scenos turi būti estafetės lapai. Niekur jų nemačiau, todėl tampiau už rankovės savanorius ir klausinėjau, ei, ar yra kur nors estafetės lapų. Gavau. Išskleidžiau lietsargį, nes krapnojo, ir išėjau Zaptės keliu.

Reikėjo tam tikrose vietose susirinkti lipdukus, tą ir padariau. Vietos įdomios, dabar kai prisimenu ką mačiau, net suabejoju, ar tikrai taip buvo. Ar tikrai Žagarės dvare mačiau kaip vaikas glostė stručio iškamšą?

Vilniaus gatvėje netikra moteris stovėjo atsirėmusi į medį, nuleidusi kojikę nuo šaligatvio. Jos buvimu neabejoju, nes nufotografavau.

Bet ar tikrai ant šaligatvio prie puodų namo buvo katilas, po juo kūrenosi ugnis, o puodų namo šeimininkas kvietė užeiti į kiemą trešnių? Tikrai žinojau, kad kai vanduo katile sušils, jis įsilips į katilą ir sėdės ten prie pagrindinės gatvės katile nuogas, basas kojas iškėlęs. Nelaukiau, kol lips į katilą, nėjau trešnių, lipduką pasiėmiau iš puodo, prikalto prie namo sienos.

Ar tikrai kažkoks vyriškis man siūlė nusipirkti graboriaus namą, labai pigiai?

Ir kai pagaliau nuėjau iki Zaptės restorano, paaiškėjo, kad aš laimėjau estafetę ir trilitrį vyšnių uogienės! Valio!

Zaptės restorane visi, kas tik užeidavo, buvo vaišinami čiobrelių arbata ir zapte. Kai kuriems reikėjo dar paaiškinti, kas tas yra zaptė. Uogienė gi.

Teoriškai galvojant, restorane turėtų būti įmantresnis meniu. Praktiškai visiems visko užteko. Sklandė kažkoks nenusakomas gerumas, tai visi buvom laimingi ir tiek. Čia pat tyvuliavo upė, lietaus nebeliko, Aušra suklojo patiesaliukus, ir kas norėjo, galėjo restorane gulėti. Jiems prie rankų arba prie kojų buvo prinešami puodukai su arbata ir zaptė.

Buvo žmonių iš Vilniaus, Suvalkijos, Maskvos… Tokie latviai atėjo, kažkodėl labai nedrąsūs. Ne, sako, arbatos nenorim, zaptės irgi ne.  “Jūs turite pamaitinti antis!” – nudavė komandą Aušra, įdavė jiems po riekutę bulkos, ir latviai cimpi cimpi nuėjo prie upės patrupinti bulkos antims.Ant vandens be to buvo tokie plaukiojantys elementai. Maniau, kad stalai, bet iš kažkur iškilo idėja, kad ant jų galima atsistoti, taigi pradėjau dalinti žodinius leidimus, kad jei norite stokitės, galima. Nieks ant jų nesistojo, tada pabandžiau aš.

Turiu pasakyti, kad tas vadinamasis stalas kojų neturėjo, todėl visas balbatavosi vandeny, čia tik ant nuotraukos atrodo spakainiai, iš tikrųjų aš visa išsigandusi vos beišlaikiau lygsvarą, gal net būčiau įkritusi į upę, bet kažkas išgelbėjo padavęs ranką.

Kartais sueidavo daug žmonių vienu kartu, o kartais labai viskas nurimdavo.Bet visą laiką buvo ten gera. Zaptės restoranas pavyko! Todėl dabar svarbi žinia tiems, kas perskaitė iki pat šių eilučių: Zaptės restoranas gali ir vėl atsidaryti, – kaip performasas, neįprastas, galbūt šlapias nuotykis su vyšnios poskoniu. Kreipkitės: Aušra, Kaliausių fabrikėlis, Žagarė, Lietuva.

Gražiosios nuotraukos – Aušros, vidutinio gražumo – mano.

One thought on “Zaptės restoranas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *