Zabaljonė
…pernai skaičiau tą garsiąją knygą apie bėgančias su vilkais. Labai lėtai man ji skaitėsi, nu laaabaaai lėtai, ir nebe viską atsimenu, bet vieną dalyką tai tikrai: savo dūšią retsykiais reikia aplopyt. Lai aplinkiniai daro, šneka, galvoja ką nori, bet jeigu reik tai reik.
Aš dabar šiek tiek kaip dviračio ratas, apie kurį mūsuose sako “subuchtuoc”: sukasi, bet šlitinėdamas. Subuchtuotas.
Pagalvojau, dūšios lopymui galėtų tikti kas nors saldaus. Užlipins tas vietas, per kurias ima persišviesti tuštuma.
Ir kodėl turėčiau galvą sukti, ką daryti su atlikusiais kiaušinių baltymais? Man reik lopytis! Darysiu zabaljonę. Pavadinimas kaip kokia sapalionė.
Tai tradicinis itališkas desertas. Jo receptų pilnas internetas, visokiomis kalbomis, ir ne visi jie vienodi… perskaičiau, subendrinau, išskyriau esminius momentus ir išbandžiau du.
Zabaljonė (zabaglione arba zabaione)
- 3 kiaušinių tryniai
- 3 šaukštai cukraus
- 3 kiaušinio lukšto puselės marsala arba kito saldaus vyno
- 1/3 šaukštelio miltų (nebūtinai)
- uogų – kokių norite ir turite
Atskirti trynius nuo baltymų, susimesti juos į metalinį indelį. Užpilti cukrumi – kiek trynių, tiek šaukštų cukraus. Išplakti su plakimo šluotele. Paprastai miltų nededama, tačiau keliuose receptuose sako, kad reikia įdėti. Išbandžiau ir vienaip ir kitaip – skonio skirtumas yra, tačiau jį nupasakoti sunku, o kaip geriau, kol kas dar nenusprendžiau. Jei dedami miltai, tuomet kartu su cukrumi.
Supilti marsalą (tradiciškai naudojamas šis), arba kitą vyną. Rašo, kad tinka ir vermutas, ir šampanas, ir visokie desertiniai vynai, ir net romas. Aš išbandžiau su Senelio darytu naminiu vyšnių vynu, kuris šiaip yra gardus, bet zabaljonėj man patiko nelabai. Pirma, tai raudonas vynas pakeičia zabaljonės spalvą taip, kaip man nelabai patiko. Antra, kadangi nededami jokie kitokie kvipintojai, visas deserto skonis priklauso nuo naudoto vyno skonio, ir tiesiog vieni labiau tinka už kitus. Su vermutu man patiko.
Taigi supilamas vynas, išplakama.
Dubenėlis su gaminamu desertu dedamas ant puodo, kuriame verda vanduo – lietuviškai tas dalykas vadinamas garų vonia, o itališkai – bagnomaria, t.y. Marijos vonia (sako, kad IV amžiuje Maria la Giudea sugalvojo tokį šildytuvą alchemijos bandymams). Ant viryklės stovi puodas su verdančiu vandeniu, jame dubenėlis su gaminama zabaljone. Dubenėlio dugnas turi nesiekti vandens, o zabaljonę reikia visą laiką plakti šluotele – kol sutirštėja. Trunka gal 5 minutes.
Zabaljonė valgoma šilta arba atvėsinta. Dedama į taurę, kur sluoksniuojama su uogomis arba damų pirštelių tipo sausainiais. Galima ir plaktos grietinėlės įmaišyti, bet šito dar neišbandžiau.
Kad lopai ilgiau laikytų, gal stručio kiaušiniu marsalą seikėti?,, 😉
Puikumėlis 😉 Mano bendradarbė-šaltų patiekalų virėja (moteriškė 55 metų, tai įsivaizduokit kokį virėjos stažą ji turi) prieš kelis mėnesius man aiškino, kad zabajonės saldžios nebūna…mandagiai patylėjau…kas beliko
Dalia, padariau labai panašią išvadą-tik ji skamba kiek kitaip-prmiausia PASIRŪPINK savim. O vaikams, artimiesiems, ar kam tik nori-bus tik geriau, kai pasisėmus jėgų, apsilopius galėsi atsigręžti ir į juos.
taip taip, Pienės Pūke, kur mūsų stručio kiaušinio dydžio matuokliai? Bet jei kiaušiniai dideli, marsalos daug, reikia ir cukraus daugiau pavaryti… puskibirį kokį…
Laura, pagarba tavo bendradarbei, kad išvis šitą žodį žino – aš tik prieš kelias dienas atradau. Pažiūrėjau kokius 15 receptų, visi buvo stipriai su cukrum, bet gal tie, kurie liko nežiūrėti, nesaldūs yra. Nežinau. O kokia jos zabajonė?
Idomus receptas, ar skanu buvo?
Dalia, ji privalo žinoti, nes yra, kaip mano šefė teigia, atseit vieno geriausių Kauno restoranų virėja (drįsčiau nusijuokti dėl tokio vertinimo …cha cha CHA!) na o aš jos užtai negerbiu, kaip gali virėja nežinot, kad zabajonė ir saldi būna!
O jos zabajonė nesaldi, tiesiog be cukraus, naudoja kaip padažą ant daržovių kažkokiam patiekalui.
Maisto D., zabaljonė su vermutu buvo skani.
Laura, man taip atrodo, kai kurie patiekalai pas mumi atėjo per tarybinį “obščepitą”, o eidami neatpažįstamai transformavosi. Mūsų apkalbama ponia turbūt galėjo mokytis tik iš rusiškų knygų. O ji galbūt iš tų, kurie jei sykį ką išmoko, tai nė kirviu neišmuši.