Vyšnių fruželina. Pagaliau aš ją radau!
Tolimais 2008 metais pati apstulbusi nuo savo drąsos išskirdau į Berlyną. Nakvynę susiradau per hospitalityclub, nes tada jis dar veikė. Inteligentiškas vokietis įsileido mane į svečius, mes kartu pavedžiojome jo šuniuką ir sutikome praeivį, kurį pamatęs vokietis labai susijaudino. “Ar matei su kuo ką tik pasisveikinau?!” Mačiau, bet nepažinau. “Kaip nepažinai? Taigi David Gering, garsiausias vilončelistas, taigi jis Vilniuje gimęs!”. Ai, bet kad jo nepažinau… Parėjome pavedžioję šuniuką ir tada gavau deserto, kurį specialiai mano atvykimui buvo sutaisiusi svetingojo vokiečio žmona Katrin. Bet kokio nuostabus deserto! Susidėjo jis iš keptų obuolių, plaktos ir dar kažkaip užskanintos grietinėlės, o paslaptingiausias buvo tirštas saldžiarūgštis gaivus vyšnių užpilas. Nuo 2008-ųjų tą vyšnių užpilą retsykiais prisimindavau, bet nei kaip tokį padaryti, nei kokiu pavadinimu jo receptų ieškoti nežinojau.
Iki šiandien. Atsitiktinai rastas ir šiandien išbandytas receptas priminė užmirštą skonį.
Vyšnių fruželina
- 500 g vyšnių be kauliukų
- 2 šaukšteliai (8 g) želatino
- 6 šaukštai cukraus
- 1/2 citrinos sulčių
- 2 šaukšteliai bulvių krakmolo, ištirpinto 2 šaukštuose vandens
Želatiną (naudojau Dr. Oeteker) užpilti 4 šaukštais vandens ir palikti išbrinkti. Krakmolą užpilti 2 šaukštais vandens ir išmaišyti. Vyšnias supilti į puodą, užpilti cukrumi, užkaitinti iki virimo. Įpilti citrinos sultis ir visą laiką maišant supilti krakmolą. Ugnį po puodu užgesinti. Kol dar viskas karšta, sudėti išbrinkusią želatiną ir intensyviai maišyti kol ištirps. Jei nelabai tirpsta, galima dar pakaitinti, bet neleisti užvirti.
Išpilstyti į indelius ir atvėsinti.
Ši fruželina yra tiršta, bet ne kaip žele, pakabinus šaukšteliu lieka duobutė, bet tokia minkšta duobutė. Fruželina geriausiai tinka desertams: su varškės apkepu, su plakta grietinėlė, su panna cotta. Na ir plebėjiškai – ant batono riekės.
Negaliu nieko pasakyti, koks saugojimo laikas. Mano skaitytuose receptuose fruželina arba nebuvo skirta atsargoms, arba ją su visais stiklainiukais reikėjo pasterizuoti. Kiek ilgai išsilaikytų paprasčiausiai supilstyta į stiklainius gal pavyks patikrinti, nes Ponas Didysis Ekspertas į ją nesikėsina. Jis Berlyne nebuvęs, jam tokios fruželinos nepatinka ir vsio.
Receptas iš Moje Wypieki
Kai viriau vyšnių uogienę su tirštikliu, pavyko tokia panaši į žele-kisielių. Labai teisingo tirštumo ir gaivumo.
Vokiskai tai vadinasi Grütze. Vokietijoje daroma dar is ivairiu raudonu uogu(kartu sumaisytos) ir vadinasi Rote Grütze. Galima patiekti su vaniliniu padazu kaip deserta.
Daiva, labai ačiū už pavadinimą, dabar pagal jį ieškosiu.
Vitalija, kokį tirštiklį naudojai?
Esu naudojusi Alvo firmos ir Dr. Ottker. Alvo patiko labiau
Šiandien turėjau mėlynių, tai išviriau iš jų. Labai gerai gavosi! Galima bus bandyti ir iš kitokių uogų.
Aš panašų dalyką dariau su abrikosais, irgi gerai
Dalia, gaminu fruželiną ne pirmi metai, stovi ir be pasterizavimo. Iš karto bijojau, tai šaldytuve laikiau, bet ten, kadangi buvo visų matoma, tikrai neužsibuvo, tad kitąkart iš karto į rūsį nešiau. Stovi pernykštė lyg niekur nieko 🙂 Tai kad nebijok, gali drąsiai laikyti 🙂
Elžbieta, šis patarimas bus kitiems metams, ačiū
Specialiai viriau fruželiną tam, kad uždėčiau jos ant sūrio pyrgo. Tačiau nestingsta 🙁 Dabar nerimauju, kaip ištaisyti. Tiesa, gal ir esminė klaida( bet tikėjausi, kad viskas pavyks) dariau ją iš vyšsnių uogienės. Man tieisog labai norėjosi standžios vyšnių masės. Gal turite idėjų kaip pataisyti nesustingstantį mišinį?
Aleksandra, nežinau… aš bandyčiau krakmolu, bet ar kas gausis, nežinau