Virtieniai! Su varške, plius su lašinukais

Dičkis, kuris išvažiavo į Vilnių ir ten tapo Arbatos Guru, sako, kad su virtieniais būna ypač daug kalbinių nesusipratimų. Visų pirma Lietuvos sostinėje juos kažkodėl vadina virtiniais, paniekindami svarbų dvibalsį -ie-

(bet, žinokit, niekad jokiais būdais nevadinčiau savo tinklalapio Virtiniu, tokiu žodžiu Vanda net savo šuns nevadintų, o va Virtieniu buvo pavadinus),

o visų antra, vilniečiai virtiniais vadina tokius dalykus, kurie mūsų supratimu yra tiesiog varškėčiai, nes viskas ten suminkyta į masę vienalytę ir net neužraityta.

Gi užraitymas Virtieniui yra toks pats svarbus kaip guzikai išeiginiam kostiumui.

kiekiai apytiksliai:

tešlai:
1 kiaušinis
1 stiklinė vandens
druskos
miltų, kad gautųsi apykietė tešla

įdarui:
300 g varškės
100-150 g rūkytos šoninės
1 kiaušinis
1 šaukštas aguonų

mažas gabaliukas sviesto, didelis šaukštas grietinės

Suminkome tešlą, įvyniojam į plėvelę ir paliekam ramybėj, kad susikauptų.

Per tą laiką smulkiai supjaustom šoninę ir viską, kas skirta įdarui, sumaišom.

neužmirštam, kad būtinai reikia aguonų. Aš prisiminiau, tik tuomet, kai E. nufotkino

Paimam tešlos gabalą ir suformuojam jam kaklą. (Kai buvau maža ir žiūrėjau, kaip mama daro virtienius, parodė ji man: žiūrėk, antis!). Suimam kaklo galą į saują ir atgnybiam gabaliuką po gabaliuko – dydis panašiai kaip graikiško riešuto. Sauja veikia kaip matuoklis, nereiškia, kad pilna sauja, bet tiesiog patogu jausti, kad gabaliuko dydis toks pat, kaip ankstesnio.

iš atgnybto gabaliuko pirma sukočiojam rutuliuką, paskui suplojam jį padažę į miltų krūvelę, apverčiam kita puse ir dar suplojam. Prisiruošiam tokių papločiukų, imam kočėlą ir juos plonai iškočiojam.

Įdedame įdaro – panašiai tokį pat kiekį, kokio dydžio buvo tešlos rutliukas. Sulenkiam, užspaudžiam kraštuką ir užraitom.

Dedam į verdantį pasūdytą vandenį, atsargiai pamaišom mediniu šaukštu. Kai visi sukyla paviršiun, paverdam dar porą minučių, išgriebiam ir užmetam ant jų mažą gabaliuką sviesto. Jis reikalingas tam, kad virtieniai vėsdami mirtinai nesuliptų į krūva. Apsisviestavę tampa labiau individualistais.

Valgom su grietine. Iš pradžių suvalgom kokius septynis, paskui dar paskutinį, kitą paskutinį, patį patį paskutinį ir jau tikrai paskutinį.

Bet jei dar koks lieka nesuvalgytas….

…už virtienį gali būti skanesnis tik kepimo būdu pašildytas virtienis. Išrankusis nupaveikslavo, išsinešęs į balkoną.

43 thoughts on “Virtieniai! Su varške, plius su lašinukais

  • 2010/06/13 at 19:01
    Permalink

    Hm.. Kokiam Lietuvos kaime virtinius vadina virtieniais? :DDD
    Čia jau ne vilniečių išmislas 😀
    Žemaitijoj vadinasi šis patiekalas virtiniais.
    Karnavyžiai juos vadina virtinukais.
    Vilniuje taip pat virtiniai.
    Keistas tas stebėjimasis |(:D

  • 2010/06/13 at 21:13
    Permalink

    Mano meskino brolis irgi sako “virtieniai”, bet jis sako ir “grietiene”

  • 2010/06/13 at 21:40
    Permalink

    Čia juk koldūūūnai! : )

  • 2010/06/13 at 23:27
    Permalink

    tokį žodį kaip “virtienis” aš irgi pirmą kart tik čia išgirdau, o vat dabar sužinojau ir kas čia per daiktas yra 🙂 atrodo skaniai…

  • 2010/06/14 at 16:11
    Permalink

    ale sie virtieniai primine diplomini darba…”steigiau” Koldunine…tada dar informacijos internete nebuvo madoj ieskoti ir nebuvom taip smarkiai kompiuterizuoti kaip dabar, tai vienintelis saltinis buvo spauda…atsimenu vos vos surinkau koldunu-virtiniu receptus, kad uzpildyciau meniu…vieni juokingiausiu buvo su silkes idaru 😀

  • 2010/06/15 at 02:35
    Permalink

    ;/, jeigu mano mama vadina virtieniais, ir mano močiutė vadino virtieniais, tai man ir yra pats teisingiausias pavadinimas, karnavyžių anei žemaičių nuomonė nė motais… mes, beje, joniškiečiai.
    VirtiEnius valgom su grietiEne, Laura, linkėjimai meškino broliui 😉
    Serpent, koldūnai tik su mėsa ir priedo kitokios formos. Jei užraityti kaip šitie, tada net su mėsa tebėra virtieniais.
    Egidija, čia aprašytas tik vienas iš galimų virtienių įdarų, bet pats-pats-pats.
    Laura, su silkės įdaru!? Turbūt pati sugalvojai 😀

  • 2010/06/15 at 10:20
    Permalink

    Ot paciai parupo kur as radau ta recepta ir galvoju pabandysiu atsiverst knyga “Valgiu gaminimas” ir ten paieskot, nes seniausiai ja turiu…akurat “Virtinisi su veršienos ir silkių įdaru” (versiena pamirsau)…Versienos 300g sumalt, det 1 svieste kepinta svoguna, sukapota 1 silke, pipiru, druskos. 🙂

  • 2010/06/15 at 21:43
    Permalink

    Prisipažinsiu, aš pirmą kartą irgi išgirdau apie virtienius 🙂 tik dabar pastebėjau, kad svetainės pavadinimas ne virtiniai 🙂 štai ką daro pripratimas. Mano mėgstamiausi virtieniai tik su varške – niam niam :)bet reikėtų išbandyti ir tokį variantą 😀

  • 2010/06/16 at 16:33
    Permalink

    Laura, bet keisčiausia, kad sukapojus vieną silkę dar siūlo druskos pridėti. Primena vieno pažįstamo pasakojimą, kaip tradicijų prispaustas kūčiom silkę ruošė – išdarinėjo, nuplovė, pasūdė….
    Sima, taigi, kad virtiEniai 🙂
    Aš irgi labai mėgstu su varške, o tuos su lašinukais darydavo mano močiutė. Mes, mergos, maivydavomės, kad lašinio nenorim, bet tik tol, kol paragaudavom. Mėsėdžiai irgi raukydavosi, kad nenori su varške, bet irgi tik tol, kol paragaudavo.

  • 2010/06/16 at 19:12
    Permalink

    Sie virtiniai su silke turbut vyrams sugalvoti, kad ju prisivalgius smarkiai troskintu ir jie paskui galetu be saiko alu gerti, kad troskuli numalsint 🙂

  • 2010/06/22 at 15:07
    Permalink

    Isbandziau…labai ziauriai patiko, meskinas is pradziu itariai ziurejo (mat jis varskes kazkodel bijo, myli mesa ir tik mesa), bet paskui raitojo ir kartojo, kartojo, kartojo…

  • 2010/06/23 at 03:55
    Permalink

    smagu girdėti, Laura
    meškinams ypač tinka su grietiEne

  • Pingback:Virtieniai su vyšniomis | Septyni virtieniai

  • Pingback:Kaip daryti koldūnus? – virtuvės naujokui | Septyni virtieniai

  • Pingback:Ravioli vs. Virtieniai | Septyni virtieniai

  • 2011/01/12 at 09:42
    Permalink

    Labai labai tįsta seilė palandžiojus po šią svetainę. Aš esu ragavęs virtienių ir ne bet kokių, o pačios Dalios pagamintų su mėlynių įdarų. Žmona sako, kad pritrūko įdėjų, tai daba kasdien galės iš čia miklai ką skanaus pagaminti. Šiandien užraityti virtieniai su mėlynėmis iš šaldymo kameros 🙂

    Sėkmės tau Dalia kurybinėje virtuvėje:)

  • 2011/01/12 at 17:49
    Permalink

    Vytautas! Iš Salako!
    Ech, stebuklingos tos dienos, ir mėlynės, ir čiobreliai, ir žalčiai ir šventi ežerai… ar dujinės viryklės vis dar neturi?

  • 2011/01/13 at 13:55
    Permalink

    Oj, vis dar neturim. Bet turbūt pirksim butą su žmona per du aukštus Salako kolchoze, o ten tai tikrai plikos sienos 🙂 Krosnies nepersinešiu tai dėl duinės pamąstysiu, jei ji vis dar rūsiukyje. Tik va, kad transportavimo išlaidos puse naujos sudarytų 🙂

  • 2011/02/16 at 16:55
    Permalink

    Aš esu Vilnietė. Nuo šiol pažadu vartoti tik “virtieniai” terminą. Ačiū už tokį mielą, juokingą ir skanų “blogą”, kuris yra tikras gėris.

  • 2011/02/16 at 22:09
    Permalink

    Malonu, kad lankaisi.
    Virtieniai su -IE- per vidurį 🙂

  • 2011/02/17 at 04:05
    Permalink

    Virtieniai tai labai geras dalykas ! Svarbiausias momentas yra tas uzraitymas !!!! Ne kiekvienas moka. As va savo dukra niekaip negaliu ismokyti taip virtieniu uzraityti, ji jau ir nebeismoks ko gero :)jai tas uzraitymas tai kaip kinieciu rastas 🙂 budavo pasigriebia sakute ir uzspaudzia krastus…. o man tai tik uzraityti skanus !!!

  • 2011/02/18 at 04:36
    Permalink

    aš ilgai nemokėjau užraityti. Kol buvau dukra – nu niekaip. Kai tik tapau žmona, kažkaip iškart pavyko, galim sakyt, po pirmos nakties, tik pasiėmiau virtienį, makt makt ir užraičiau.

  • 2011/02/18 at 22:24
    Permalink

    nu matai, as apie tai net nepagalvojau, kad po pirmos nakties virtieniai is karto kitaip uzsiraito ! tik makt makt…. mano dukra dar neistekejusi, tai dar ne visos viltys zluge del virtieniu uzraitymo !!!
    Aciu!

  • 2011/06/22 at 12:49
    Permalink

    Dalia, jūsų svetainė nuostabi!:D Jauki, linksma, kupina puikių žmonių ir dar puikesnių šeimininkės ‘postų’!
    O jau virtieniai kad pralinksmino! Buvo atspausdinti su visais komentarais iškart perskaičius! Gaminsim gaminsim!:) Vyras jau nori:D
    Beje, o kad virtiniai yra virtieniai irgi esu girdėjusi iš vieno tokio mažuliuko, na, kokių 7-8 metų:) Sakė, labai mėgsta. Kai jį vėl pamatysiu, paklausiu, kaip anie atrodo:D

  • 2011/06/22 at 20:08
    Permalink

    Do, ačiū už gerą žodį, tikrai pakelia ūpą.
    Virtienius su varške ir lašinukais kaip tik gaminau šiandien ir vaišinau moldavus. Sakė, tokio varianto iki šiol nė girdėt negirdėjo, nė įsivaizduot neįsivaizdavo, bet kai paragavo, tai pagyrė. Nežinau, iš mandagumo ar nuoširdžiai. Bet aš tikiu visais pagyrimais, jau jeigu kas nors man sako ką nors gera, tai tikiu, kad taip ir yra.

  • 2011/07/25 at 13:17
    Permalink

    Smagūs pasiskaitymai čia! Virtienius mėgstu. Ir pavadinimas nė kiek nestebina manęs, Joniškio krašto atstovės. Tik taip ir niekaip kitaip tevadinam šį patiekalą.

  • 2011/07/25 at 16:48
    Permalink

    taip! Virtieniai ir jokie ne kleckai!

  • 2011/08/21 at 18:20
    Permalink

    Virtieniai nuo žodžio degtienė… yesssssss

  • 2011/10/06 at 15:33
    Permalink

    Virtieniai vienas is mano megstamiausiu patiekalu! Tik nekas tai, jog paciai nelabai sekasi juos gaminti.. Ir tikrai tiesa, kad uz virtienius gali buti skaniau tik kepti virtieniai 🙂

  • 2011/10/07 at 22:26
    Permalink

    Germina, patreniruosim tave!

  • 2011/11/22 at 23:06
    Permalink

    O va man- virtieniai- jokia ne naujiena. Mūsų, Panevėžio-Kupiškio parubežy daug kas taip sako. O virtieniai su varške, lašiniais ir svogūnų laiškais- vaikystės prisiminimas, kai kaimynė, auginanti 7 savo vaikus, pavaišindavo ir mus. Paduodavo tokį didelį,vos į saują telpantį- ir į kiemą!

  • 2011/11/23 at 00:07
    Permalink

    Vitalija, jūsų kaimynė tikra skulptorė turėjo būt, tik pagalvokit, šitokiai miniai valgytojų prilipdyti… nesu girdėjusi tokio įdaro su svogūnų laiškais, kažkaip net netikiu, kad skanu būtų… nors gal ir pabandysiu kada

  • 2011/11/24 at 10:59
    Permalink

    Dalia, pabandykit ;)Svogūno laiškas priduoda tokio pikantiško-cibuliško aromato. Ir įdaras toks, margenis.

  • 2011/11/25 at 11:26
    Permalink

    nu gal pabandysiu kada…. bet pradžiai ne į visus dėsiu

  • 2012/07/04 at 00:01
    Permalink

    A mes Pasvaly irgi vietienes vadinam. Ir ne kitep:)

  • 2012/10/02 at 18:49
    Permalink

    Taip mes iš joniškio krašto vadiname virtieniais ir jie labai labai skanūs niam niam 🙂

  • 2012/10/04 at 09:19
    Permalink

    …ir jokiais ne kleckais, kaip anie Žagarėje…. niam niam

  • 2013/03/15 at 11:41
    Permalink

    Visai kaip pas senelius Žagarėje. Senelių jau nebėra, bet ten likusi vyresnė puseserė visada juos padaro. Cia jau kaip jos firminis patiekalas. Tik vietoj aguonų dedamas smulkintas peletrūnas.
    Pasisodinau ir aš peletrūno sode, tai karts nuo karto irgi virtienių Vilniuje pasidarau

  • 2013/03/15 at 13:09
    Permalink

    Viktorija, o kaip seneliai ir pusseserė juos vadindavo? Virtieniais ar kleckais?

  • 2015/11/16 at 22:31
    Permalink

    Virtieniai – nuostabus valgis. Biržų krašte juos irgi taip vadina.
    Šauni svetainė, smagūs komentarai. Čia labiausiai patiko apie virtienių krašto užraitymą: „po pirmos nakties, tik pasiėmiau virtienį, makt makt ir užraičiau“ 🙂

  • 2016/02/25 at 17:09
    Permalink

    Deja ne vienas neatspejot , cia vadinasi nuo seniausių laiku kleckai , net mociuciu jusu nebuvo, tad neprisigalvokit nesąmonių . Cia KLECKAI , daromi su farsu, varske spirgaisir metom, uogiene, grybais ir dar beleko , tad skaniu klecku ! Koldunai – tai maži kleckiukai ! 😉

  • 2017/04/20 at 14:46
    Permalink

    Mano mama is kilus is Zemaitijos – ji gamindavo situos virtienius su tokiu idaru: Baltas tarkuotas suris, Sonine, smulkintas svogunas(nedidelis), Kiausinis, pipirai. Visi produktai butini. 🙂 Ir butinai uzraitydavo. Pavydas imdavo beziurint, kaip ji tai daro. Po to valgai, kaip aprasyme – 6 virtiniai, po to paskutionis, po to paskutinis, po to jau tikrai paskutinis ir taip toliau :). Skonis nepakartojamas.

  • 2018/07/09 at 19:53
    Permalink

    Aš vaikystėj irgi valgiau virtIEnius su grietIEne. Vieniems jie buvo su varške, kitiems- su lašinukais ir varške. Vieniems su peletrūnu, kitiems- be. Tai tuos su lašinukais ir varške babytė vadino PUSVARŠKĖČIAIS. Pamenu pilną stalą jų dideliai šeimynai. O apipinti virtienių kraštus kažkaip pavyko išmokti ir iki vestuvių 😀 Gal dėl to, kad daug teko jų gaminti…. Beje, veiksmas vyko tam pačiam Joniškio rajone 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies