Tšau ir vėl, Viljandi!
“Vabadus” – estiškas žodis, kurį išmokau šiemet. “Vabadus” reiškia laisvę, o Festivalyje ji vešėjo visomis gražiomis prasmėmis: groti kuo nori ir kur nori, plevėsuoti sijonais, vaikščioti į koncertus basiems prisirišus prie kuprinių puokšteles šviežių morkyčių su lapais, išpuošti scenas žvaigždžiaragiais elniais ar išsikraipiusiomis “vabadus” raidėmis, kur A apsivertusi kojom aukštyn, ir… begalybė visokių laisvės variacijų, kurios įtraukė ir užburė.
Atidaryti festivalio, kaip jau įprasta, atvyko estų mylimas Valstybės Prezidentas Tomas Hedrikas Ilvesas, kuriam šį kartą teko kalbą rėžti nuo scenos, nes tas senovinis šulinys ant kurio jis lipdavo kalbėti ankstesniais metais buvo užstatytas medine spinta. Ant šulinio už spintos stovėjo vienas iš Prezidento kūnsargių, įtariai akimis nulydintis danguje birzgiančius ir viską fotkinančius aparačiukus.
Buvo daug puikios muzikos, tokios įvairios ir skirtingos, kokios įvairios ir skirtingos gali būti Estija ir Nigerija, Prancūzija ir Ukraina… buvo pašėlusios muzikos,
…kad visi šoko,
…ir dar tokios buvo muzikos, kad publika užsigeisdavo apsikabinti, arba linguoti užsimerkus, arba susimąstyti prisėdus prie šiukšlių dėžės.
Taip, visokios buvo muzikos, 
net apie lietuviškas rūtas nuo Žaliosios scenos buvo sudainuota Giedrės ir Gintarės.
“Žalioji scena”, beje, persikėlė iš įprastos savo lomos prie bažnyčios į kitą vietą, visiškai pilką. Žaliasis duburys buvo paliktas tuščias, tik iš presuoto šieno kubelių buvo gražiai išdėliotas žodis FOLK. Tik negalvokit, kad jis taip ir paliko. Jau kitą dieną šienas buvo išpešiotas, o vaikai mėtėsi šieno gniūžtėmis, o dar kitą dieną šieną pasikišę po šikniukais čiužinėjo nuo šlaito, ir dar taip intensyviai, kad savo švelniais užpakaliukais nugrandė žolę iki juodumo. Kažkas susistatė savo garso aparatūrą dauboje ir savavališkai bei trankiai koncertavo, nes, atminkit, “vabadus!” – laisvė, ir nieks neuždraus koncertuoti žalioje lomoje, o taip pat ir pasieniais, prie statulų bei ant šaligatvių,
… ant žalių šlaitų, ir net ten, kur nesibūriuoja ir pinigų nemėto klausytojai bet va ima ir užklumpa įkvėpimas.
Atpažinau daug ankstesniais metais matytų veidų. Vieni atrodė kaip ir pernai, tebesiglaustė ir apsikaišydavo pavytusiomis ramunėmis, sėdėjo ant tų pačių paklotėlių, jų kepurikės styrojo tokiomis pat antenomis. Kiti, atrodo, patyrė šiek tiek gyvenimo pokyčių. Žilabarzdis senis margu chalatu kaip ir kasmet atvyko, bet ne visada beateidavo palinguoti į pirmas eiles ir nebesodindavo savo mergytės ant scenos krašto. Kanklių meistras nusiskuto barzdą, šalia jo nebebuvo griežtosios moteriškės, kuri visiems stabtelėjusiems prie kankliuotojo, liepdavo pirkti CD. Juodai apsirengęs gotikinis fotografas vis dar dreduotas, bet jo plaukai nebe tokie juodi, ir, atrodo, jis susirado panelę rausva suknele. Maisto dalytojas užsiaugino nepaprasto vešlumo barzdą. Operatorius žaliai tatuiruotomis rankomis šiemet iš Šulinio scenos perkeltas į Kultrahoovį, laisvalaikiu stumdo vaiko vežimėlį kartu su jauna moterimi ant kurios drabužių pavaizduotos kartuvės.
Vaikų buvo pilna, jie buvo laimingi ir laisvi, bėgiojo basi, užsnūsdavo kur nors pakrūmyje rūpestingai apkloti tėvų, gaudė muilo burbulus ir skriejo orbitomis apie vienmarškinius tėčius.
Tebuvo tik viena kategorija žmonių visiškai neturėjusių jokios laisvės. Viena teleryšių kompanija buvo pasistačiusi reklaminę palapinę ir ant pievelės aplink ją pamėtė gal 10 labai fainų juodų gulmaišių. Ant jų tįsoti buvo tikrai labai patogu, bet jau tie, kas spėjo ant jų pakristi, nebetekdavo laisvės visai dienai. Gi jei tik atsikeltų, kaip mat kažkas kitas gulmaišį užimtų. Tai taip ir pragulėjo bijodami pasitraukti tris dienas ir tris naktis šalia paminklo generolui Laidoneriui. Visiška nelaisvė.
O mes visi kiti patyrėm gražiausių akimirkų, atradom dar nematytų Viljandi įdomybių, šokom farandolą, lingavom į vienokį ar kitokį taktą, tįsojom ant žolės, pakeltas kojas atrėmę į klevo kamieną, gėrėm nemokamą kefyrą, glėbėsčiavomės vieni su kitais bei su artistais, kuriuos sutikdavome atėję prie kotletų… ir visur visur visur skambėjo muzika.
Pingback: 2015: kur buvau, ką burnoj turėjau | Septyni virtieniai