Vienos dienos kavinė “Laukinio augalo laisvė”
Rytą, kai važiavom gatve palei upę pasiimti žolininkės, pamatėme upėje gulbes. Aušra pristabdė, atsidarė langiuką ir sušuko joms: TREČIĄ VALANDĄ PAS MANE!!! Paskui prie malūno rinkome žoles. Kūrenome laužą, virė dilgėlių sriuba, bulvės pačios susivyniodavo į blizgančią foliją, ir net indai išsiplaudavo savaime (o gal ir ne, bet jų visada buvo švarių, o plaudavau tikrai ne aš). Gulbės atvyko. Kai atplaukė, specialiai joms užleidome Čaikovskį.
Po žilvičio krūmu kepė pyragai.
Buvo daug puikių žmonių, jie šypsojosi. Kad jie taip gražiai šypsojosi, viskas pavyko gerai. Ne visi pateko į Aušros ir Emos nuotraukas, bet apie visus kai galvoju, šypsausi aš. Žinokit, galvoju apie jus ir džiaugiuosi.
Ačiū jums, kad atėjote, mūsų bei šaukštelių pasimetimui ir chaotiškam bruzdesiui buvote atlaidūs!
Kai kurie receptai:
- Dilgėlių pesto
- Kvapiųjų našlaičių sirupas
- Kepti pienių žiedai
- Keksas su šeivamedžio žiedais
- Pienių medus
Man Jūs ir Jūsų patiekalai paliko labai gerą įspūdį, kad grįžusi, sekančią dieną irgi visur laukinius augalus naudojau. Tikiuosi dar teks kada vėl taip (ne)atsitiktinai susitikti, pasirodėt be galo rūpestingas, geras, nuoširdus žmogus, kurio niekaip negaliu pamiršti.
Taip pat laukiu, kada bus patalpintas lęšių su žalėsiais receptas 🙂
Sėkmės, su nuoširdžiausiais linkėjimais keliautojų pora iš Plungės 🙂
Gražu, šilta, geeera…
Mielieji keliautojai iš Plungės, labai džiaugiuosi, kad atvykote.
Močiute, 😉
Pingback: Kavinė, kuri atsidaro dvi dienas per metus | Septyni virtieniai
Pingback: 2015: kur buvau, ką burnoj turėjau | Septyni virtieniai