Kaip aš bandžiau sušnipinėti vengriško guliašo gamybos paslaptį

Vaikščiojom miškais ir kalnais, prasimaitindami visokiais kūrybingais viralais “viską-ką-turi-sumesk-į-katiliuką” stiliaus.

Tai nesitikėjau ką nors sužinoti apie Vengrijos virtuvę.
Bet proga beveik pasitaikė. Ir beveik pavyko. Bet tik beveik.

Stovyklavom šalia mažos užeigėlės, aš net nežinau kokiu būdu, bet labai staigiai du mūsų grupės prancūzai suorganizavo, kad išvirtų mums guliašo.
“Ar valgysit?”- klausia mudviejų su E.- “Guliašas labai pigiai, tik 600 pinigų už vieną. Tai ar jums užsakyt? Ar valgysit? Aišku, kad valgysit. O jei viso nenorėsit, aš jūsų guliašus subaigsiu. Einu ir pasakau, kad jūs irgi valgysit” – suorganizavo Mišelis, kol mes tyliai svarstėm, ar mes alkanos, ar mes turim pakankamai pinigų ir pan.

Ten beje gretimais ir dušas buvo, tai atėjom į užeigėlę net nesmirdantys.

Susėdom prie stalo ir laukiam, kol pagamins guliašą.
Aha, galvoju, taigi nuostabiausia proga sušnipinėt, kaip gaminamas vengriškas guliašas. Virtuvėlės durys atviros, įsibroviau ten. Žiūriu: moteriškė pjausto agurkus. Oh, galvoju, tai čia guliaše dar agurkas sudalyvaus? Įdomu įdomu…
Žiūri moteriškė, ko aš čia įsibroviau. “Ar galėčiau jums padėt?” – taip aš norėjau jos paklausti, bet vengriškai gi nemoku nieko išskyrus egešegedren, tai pabandžiau su “help, hilfe, pomošč”, rodydama rankom, kad aš paimčiau iš jos peilį ir tik šnai-šnai-šnai agurkus supjaustyčiau. Pro atidarytas duris matau, kaip mūsiškiai mane stebi, jie irgi nelabai supranta, ką darau, bet paskui lenkas visiems išverčia: “Pomošč. She wants to help”

Moteriškei su peiliu rankose nieks neišverčia ir nieks neaišku. Ji žiūri į mane, kažko klausia, man atrodo, kad ji klausia, ar aš turiu priekaištų dėl to kaip pjaustomi agurkai. “Pomošč” – dar bandau pasiteisint. Tačiau tas žodis tiktų nebent lenkui. Moteris man neduoda nei peilio, nei agurko. Arba tikrai nesupranta, arba nenori šnipų įsileist.
Tenka man eit prie stalo ir kartu su visais laukti kol išvirs mums guliašas (tas beje visai malonu, nes mūsų visi labai šaunūs, o po dušo net ir nesmirdantys, nors mylėjau juos visokius).

Taigi vengriškas guliašas.
Sriuba su pomidorišku raudoniu, kurioje yra bulvių ir mėsos gabaliukų. Prie jos – milžiniškos baltos duonos riekės, atpjautos nuo milžiniško kepalo ir tiems, kas nori smūgiuoti savo skonio receptorius – smulkiai pjaustytos džiovintos paprikos gabaliukai.
Tikrai buvau dėkinga, kad paprika buvo atskiram dubenėly, o ne sumesta į mano guliašą.

Agurkas irgi nepakliuvo į guliašą, paaiškėjo, kad kai kas buvo užsisakęs salotų.

P.S. Apie taip, kaip vietinę guliašo versiją galėtų pasigaminti virtuvės naujokas

Internacionalinė guliašo ragautojų komanda

• Tweet
• Buffer
• Pin It