Ukrainietiški barščiai pagal Grigorijų

Vieną kartą Grigorijus važiavo iš Kijevo į Čopą ir šalia kelio pamatė mane. Aš stovėjau Karpatuose šalia labai gražios cerkvės su paauksuotais kupolais ir laukiau, gal kas nors pro šalį važiuos ir mane pavežės. Rytą buvau prisiklausiusi nuostabiausio giedojimo toj cerkvėj, nuo grožio net truputį apsiašarojusi. O kai šalia kelio stovėjau bandydama kokią nors mašiną sustabdyti, prie manęs priėjo juodas šuva ir aplaižė man rankas. Eik šalin! – bariau aš jį, nes ir taip nieks nestojo manęs pavežti, o su tuo šunimi nestojo dar labiau. Eik šalin! – mosikavau tam didžiuliui šuniui, bet jis norėjo draugauti ir žaidė su mano batų raišteliais.

Paskui mane pavežė Grigorijus. Už kiekvieno posūkio atsiverdavo gražiausi vaizdai, mes juk važiavom per Karpatus, o pro kamazo langus grožį matyti buvo lengva ir platu. Grigorijus skambino į Kijevą savo poniai ir visiems draugams pasakyti, kad ant Karpatų viršūnių jau yra sniego (čia viskas vyko pernai spalio mėnesį). Sustojom pakelės užeigoje pasrėbti barščių. Grigorijus iš savo kamazo atsinešė puodą su sutaisytais šašlykais ir paprašė, kad užeigėlėj juos iškeptų. Važiuodamas jis visuomet ten sustoja, todėl visi pažinojo Grigorijų, ir jis pažinojo visus, kibino barščių virėjas ir vadino jas vardais. Man atrodė, kad šašlykų ruošinys jau įgijęs keistą kvapą, todėl padvejojau, gal apsimesti vegetare, bet kadangi pusryčių jau nebeprisiminiau, o vakarienė dar buvo toli, nusprendžiau, kad vienu kitu šašlyko kąsniu nenusitručysiu.

Toliau važiuojant link Čopo, matėme šlaituose vynuogynus, o Grigorijus pasakojo, koks puikus jis yra virėjas ir kokius stebuklingus barščius verda. Išsitraukiau aš bloknotuką ir užsirašiau jo barščius. Labai geri barščiai!

Ukrainietiški barščiai

Pirmiausiai Grigorijus sudeda virti pupeles ir šonkauliukus. Kai jau beveik išvirę, sudeda burokėlius ir bulves, o dar šiek tiek vėliau -kopūstus. Keptuvėje pradeda ruošti užkepą, kaip jis sako “zažarką”: apkepa gabaliukais supjaustytus lašinius su svogūnais, kai jau būna apgrūzdėję, išgriebia, o tuose pat riebaluose patroškina tarkuotas morkas su pomidorų tyre. Apgrūzdintus lašinukus su svogūnais deda į grūstuvę, kurią ukrainiečiai vadina “makitra”, ir sutrina kartu su druska, juodais pipirais ir česnakais. (Aš kai tuos barščius viriau, ne lašinius naudojau, o apgailėtiną daniško paršo šoną, tai man nesugrūzdėjo taip kaip įsivaizdavau, o apkepė neryškiai. Nei makitros neturiu, nei nebūtų sustrynę, tai pakapojau peiliu – visai gerai buvo).

Kai bulvės – burokai jau būna išvirę, sudedame ten zažarką, o paskui ir trintus lašinukus su visais priedais.

Ponas Didysis Ekspertas, kuris nusimano apie viską, bet apie ukrainietiškus barščius tai ypač, sakė, kad geri barščiai gaunasi.

• Tweet
• Buffer
• Pin It