Truputį Lodzėje
Pažiūrėjau į savo atspindį vitrinoje, kai apniukusį rytą ėjau per Lodzę. Pamačiau, kad nedidelis mano plaukų kuokštelis styro stačias – grynai kaip kokia antena, kurią iškėlusi bandau pagauti Lodzės vibracijas. Mano misija – per dieną pajausti, kas tai per miestas. Pasigaudyti vaizdų, kad jau būdama namie galėčiau iš jų lukštenti istorijas. Tegu čia bus paminėti šiek tiek atsitiktiniai vaizdai, o kai reiks viską sudėti į tvarkingą maršrutą, tada ir susidėsiu…
Neskaičiuokime tų žingsnių nuo stoties per lapkričio dulksną, nes iš tikrųjų Lozdė prasideda nuo gardžios kavos šiltoje kavinėje.
Lodzė jau puošiasi Kalėdom, Gatves puoš tokie grožiai ir dar personažai iš Spragtuko baleto – lėlės riešutų traiškyklės – užburti princai.
Užrašai skelbia, kad čia “pierogarnia” – tai būtų koldūninė. Galima tik įsivaizduoti, kokie koldūnų įdarai! Lietuvoje musmirių negalima, o Lodzėje – kodėl gi ne?
Čia verta išsukti iš pagrindinės gatvės, ne visada, bet verta. Nežinai ką rasi – vartus į anapus, ant suolelio paguldytą labai modernų dušą stačiakampe A5 dydžio galvute ar šimtą spalvotų skėčių virš skerstgatvio.
Suvenyrų krautuvėlė. Viskas nuo sofos iki kaliošų dekoruota tradiciniais lenkiškais Lovicos (Łowicz) motyvais. Pernai tokio dizaino puodukus gavome dovanų. O dabar nusipirkau dangtelių stiklainiams.
Lodzė yra kino kūrėjų miestas, tad ir žvaigždžių alėja čia yra. Joje, beje, nepastebėjau aktorių žvaigždžių, bet režisieriai, operatoriai, kompozitoriai… o pasirodo ir WarnerBros įkūrėjai keturi broliai Varneriai gimė – augo visai netoliese, kol vieną dieną jų mama su visais vaikais leidosi į kelionę į Jungtines Valstijas, kur jau buvo išvykęs jų tėvas. (Kodėl nepastebėjau aktorių žvaigždžių? Todėl, kad jie kitoje gatvės pusėje)
Kiemelis, kuriame užgimsta diena. Iš kurio į gatvę išeina damos, švytėdamos oranžiniais grėbliais.
Gatvių pavadinimai tai jau tikrai neužslaptinti!
Du įsimylėjėliai iš populiarios dainelės. Lodzėje kino mokyklos merginų bendrabutyje prie įėjimo budėjo pikta moteriškė, neleisdama vyrukams lankyti studenčių. Eiti į bendrabutį reikėjo nuo tramvajaus galinės stoties. O jei per lietų – tada vaikinai prie bendrabučio stovėjo su merginomis apsikabinę, apsigaubę šlapiais paltais.
Žinomiausias Lodzėje – Meškiukas Nulėpausis. O dar yra miesto personažas šuo, vardu Ferdinandas, kuris svajoja tapti žmogumi. Savo sapnuose jis atsistoja ant dviejų kojų, apsirengia drabužiais ir klaidžioja po miestą. Sutikti praeiviai jį painioja su žmogumi. Rodo keverzones užrašų knygelėse ir klausia jo nuomonės. Ferdinandas tyli, jei pasakytų “Au!”, kaip mat išsiduotų. Paskui, tik paskui, praeiviai žiūrėdami nuotraukas, pamato jo ašarą.
Kiemelis.
Księży Młyn, buvusio tekstilės fabriko teritorija. (Ne Manufaktūra, kurioje irgi pabuvau. Fabrikas Lodzėje ne vienas). Raudonų plytų statiniai, kurių bendrą vaizdą ir pamatyti, ir nufotografuoti sunku. Gamybiniai, visuomeniniai pastatai, eilės, ištisi kvartalai dviaukščių darbininkų namų. Kažkas ir dabar ten gyvena, languose šviesa, prie apšiurusių sandėliukų stovi mašiniukai, o įvairiose vietose stebimi katin-žmogiai.
Daugybė gražių namų Lodzėje, taip pat ir Art Nouveau, bet kai jau esi prisivaikščiojęs po Rygą, tai nebesi išsižiojęs, pastebi nebent kai kuriuos elementus…
…botago kirčius ir pan.
Pagrindinėje gatvėje – namas su drakonais. Jie yra keturi, nepaprastai liekni per liemenį, lyg vapsvos, su virš liemens pūpsančiais auksiniais pilvais. Stovi ant vištiškų kojelių. Bet laiko alebardas! Šį pastatą 1896 m. statė spaustuvininkas Janas Petersilge, gimęs Dresdene, bet į Lodzę atvykęs iš Varšuvos. Nuo gatvės pusės – išskirtinio grožio fasadas, ten buvo biuras, gyvenamoji erdvė. O gilyn – ilgame siaurame kieme buvo įsikūrusios litografijos dirbtuvės ir spaustuvė. Jei tyrinėtume visą fasadą su visais personažais, ten daug visko, susijusio su spausdinimu, įskaitant Gutenbergo statulą. Reikėtų pasiimti aprašymą ir vieną po kito atpažinti visus veidus medalionuose. Bet drakonai matomi iškart, be atskiro tyrinėjimo, todėl tegu jie būna kadre.
Visai graži ta Lodzė.
