Torto gabalėlis Romoje Liepojoje

Visą dieną nuo pat 7:40 ryto kalbėjusi kalbėjusi kalbėjusi ir pagaliau laisvą valandžikę gavusi, kur daugiau eisiu, jeigu ne pro duris, kur labai skaniai kvepia kava? Mes esame Liepojoje, o joje yra šiek tiek Romos.

Vitrinoje tiek gražių vilionių, kad sunku išsirinkti. Todėl užsiprašiau dviejų! Negi nenusipelniusi? Viena kūka – su žirnio daigeliu, o kita – marakuja su mėlyne visai mažiukė, beveik nesiskaito.

Į Liepojoje esantį Romos daržą patenkama pro pasažą. Šioje vietoje praeivį ir suvilioja kavos aromatas ir pro stiklą matomos vitrinos su “kūkomis”. Latviškai pyragaitis vadinasi Kūka. Eina žmonės sau pasažu, capt ir pagauti – suvilioti, užeina vidun.

Vidinis kiemelis (arba Romos daržas) labai gražus. Galėtų savo kūką neštis prie čia esančio staliuko. Bet, yra toks bet – lauke prie Rožių aikštės, o tai yr kitoj pusėj, keli vyriukai pučia dūdą, ir taip smagiai, kad norisi juos girdėti. Groja “Skrienu vėl”, paskui “Sex bomb” – labai smagu. Nežinau, kaip toks muzikos stilius vadinasi, bet man primena tokį nublūdusį laiką Kelno karnavale, kur smagių dūdorių buvo daug. Čia jie tik penki, bet muzika liejasi taip stipriai, kad, matau pro langą, visi, kas eina pro šalį, pakeičia žingsnį ir pradeda šokinėti.

Paskui išėjusi lauk į Rožių aikštę, aš juos visus buvau nufotkinusi iš arčiau, bet nesigavo nufotkinti smagumo, tai tegul būna šis vaizdelis. Į kadrą patenka kampelis Romos, nuo laikų kai čia buvo turgaus aikštė užsilikę mėsos paviljonai lyg pilies bokštai su kuorais, tarp jų truputuką giliau kėpsantis kelių šimtų metų senumo silkių rūšiavimo sandėlis, ir pavėsiuke – vos įžiūrimi muzikantai.

Žmonės aikštėje vaikšto ir sėdi… štai ateina ir ant suoliuko prisėda vyriškis. Nieko nežinau, bet fantazuoju jo biografiją: jis buvo rokeris, prieš 30 metų nešiojo ilgus plaukus, kas jau savaime buvo maištas, nes milicija ir mokytojai liepdavo nusikirpti kaip žmogui. Jis tais laikais grojo gitara ir visu balsu kriokdavo tipo angliškai kur nors garažiuke su savo bendraminčiais. Dabar žiūri į jaunus dūdorius (išties tai tik 3 pučiamaisiais + 1 mušamaisiais + 1 gitara), vertina juos kritiškai ir tuoj į ausis susikiš savo muziką – griausmingą praeito šimtmečio roką.

Nueinu aš per Liepoją – dar noriu spėti sukišti basas kojas į pajūrio smėlį, paskui susirinkti savo turistus ir pusę šešių – namo. O Liepoja, gražuolė paslaptingoji, spindi saulėje, kvepia liepomis, daro kažkokį veiksmą senamiesčio kiemeliuose, blizga į šaligatvio plyteles įmontuotomis natomis, klykauja žuvėdromis… ir visos kitos grožybės bei įdomybės.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies