Tikslas nežinomas. Iššūkis per akmenis ir kalnus
Kur keliausime?
Buvo pasakyta 10:57 būti aerouoste. Buvom. Vieni kitus atpažinome iš didelių kuprinių. Maniškė pilnutėlė vos uždariau.
Vadovė atnešė kiekvienam po 13 maisto paketų. Kur dėti? Kol kas nešu popieriniame maiše. Per kalnus tai maiše nešti nenorėčiau, bet kur sukišti?
Vienas iš grupės prisipažino įsivaizdavęs, kad Dalia bus jauna ir su ja reikės kalbėt angliškai. Ot ir ne! Kalbėkite su manim latviškai!
Paspėliojom, kaži kur skrisim.
Priduodant bagažą išgirdom: Madridas.
Tai dabar Madride laukiam bagažo.
Bet tai ne galutinis tikslas, kuris yra nežinomas.
Galutinis tikslas žinomas!
Madrido aerouoste paaiškėjo galutinis tikslas: Fuerteventura. Šalia manęs lėktuve sėdėjo Maris. Sakau, vau, Kanarų salos, o kiek įdomiausių augalų matysime! Ne ne, atsakė Maris. Bus tik akmenų dykumos. Negalėjau patikėti, o iš tikrųjų be reikalo. Maris, kaip paaiškėjo, yra visažinis.
Pro lėktuvo langą matėme Mėnulio priešpilnį, keistai pasisukusį lyg šypseną. Taigi esame arti pusiaujo – paaiškino Maris.
Visiškoje tamsoje pasiekėme hostelį. Mane paskyrė į knarkiančių palatą. Naktį vis sapnavau, kad kuprinėje nuolat randu keisčiausius daiktus – tarką, česnakų traiškiklį, kažkokias keistas ir sunkias reples… Tai tik sapnas, bet į žygį išėjome išties sunkiomis kuprinėmis.
Aplink vien akmenų dykumos ir buvusių vulkanų siluetai
Iš akmenų kai kur sudėtos sienos drėgmei sulaikyti, jei kada ištiktų lietus. Gal kas išdygtų. Mes nematėme nieko išdygusio. Daug rusvų atspalvių. Buvę namai, dabar apleisti tarp akmenų tvorų.
Kai kur nauji namai, balti, įdomiai suprojektuoti, su didžiuliais langais iš visų pusių, kad gyventojai galėtų žiūrėti į rusvus atspalvius. Sienomis aptvertuose savo kiemuose jie susikūrę žalią oazę: spygliuoti augalai su įvairiais žiedais, baseiniukai, šezlongai ant plastikinių pievelių… Čia kažin labai faina, a ne?
Praėjome kelias ožkų fermas, kur ožkos nepaprastai dailiais kailiukais, latviai sakė lyg dalmantinai. Kai kurios dar gražesnės už dalmantinus. Ožkos uždarytos garduose tarp rusvų dulkių ir akmenų. Mūs vadovė sakė, čia ožkos ėda net kartoną, nes gi padarytas iš medžio.
Mūsų iš viso šeši: dvi latvės lieknos ir stiprios lyg stirnos, du latviai lyg bebrai, bet stipriai pagerinti ir treniruoti, dar vienas latvis didelis ir iškilus lyg briedis… ir aš – minkštas rutuliukas trumpom kojikėm. Įsivaizduojate, kaip nelengva pritaisyti didžiulę kuprinę rutuliukui?
Vakarop pajutau, kad ant pėdų randasi pūslės. Ot va! O jau galvojau man tas nenutiks. Tik visokiems minkštapėdžiams atsiranda pūslės. Štai ir buvau nubausta už tokią puikybę. Pleistrai ant pėdų, palapinei statyti vieta be akmenų tik minkštose dulkėse, vakarienė iš paketų – gyvenimas gražus.
3 diena
33 km 1100 vertikalių metrų. Sunki nežmoniškai kuprinė. PŪSLĖS ANT PĖDŲ.
Vakare savijauta kaip latviai sakytų – lupats.
Buvo grožių
Trečią dieną prasidėjo padorūs žygių takai. Kopimas aukštyn, vaizdai žiūrint nuo kalno, abiejose pusėse okeanas. Nuotraukose vaizdai atrodo pernelyg plokšti, todėl beveik nefotkinau.
Miesteliuose jau panašiau į tikrą gyvenimą. Mažos parduotuvytės, į kurias miltų maišuose atvežamos kvepiančios bulkos, o tada iš aplinkinių gatvių susirenka žmonės jų pirkti. Mes pirkome vandenį. Variantų nebuvo, jį reikėjo pirkti buteliais. Kai paprašiau įpilti iš krano, supratau, kad ne ne, nuo krano vandens numirsiu čia pat vietoje. Miesteliuose ne vien akmenys, miesteliuose šio to yra – palmės, kaktusai, gaidžiai, kalėdų dekoracijos, pavyzdžiui kažkur prie sandėliukų stovi auksinė karieta, o prie bažnyčių – iš girliandų susukti bumbulai, angelai ir elniai, blizgučiais apvyti palmių kamienai.
Visų miestelių topų topas – vąšeliu nunerta kalėdinė eglė Pajaroje. Didžiulis 8 metrų aukščio kūgis iš sujungtų nedidelių kvadratėlių.
Iš miestelio užsipirkome vandens (sakė, reikės 3 litrų iki sekančio vandens, oi ne pagalvojau, tiek nepanešiu ir paėmiau tik du su puse).
Jau tamsoje išėjome link nakvynės vietos. Einančius keliu mus pralenkė jaunuolis, Hola, pasisveikino, ir… priėjęs kapines aptvertas be galo aukšta tvora, įėjo vidun, paskui save uždarydamas didžiules duris. Hmmm… visą vakarą laiks nuo laiko pagalvodavau… hmmm… ką jis ten kapinėse užsidaręs… per naktį…?
Eidami keleliu ir vis atsisukdami atgal matėme miestelio šviesas, o pagrindinė ir aukščiausia dominantė – ta vąšeliu nunerta eglė. Vau.
Nakvynei vietos be akmenų nebuvo. Po palapine pakišau kažkokieno išmestas drožlių plokštes, tai visai neblogai. Viskas neblogai, išskyrus mano pėdas.
Ypač gražūs buvo rytai su spalvomis, šviesomis ir šešėliais.
Gražioji Stirna viską realiu laiku postino į instagramą. Gėles, peizažus, ką valgo, save. Po kelių dienų jos sekėjai ėmė klausinėti, ar ji viena keliauja. Mums buvo aišku – nė vienas iš mūsų nėr tiek gražus, kad papuoštų jos instagramą.
Okeanas
Laiks nuo laiko matydavome okeaną, tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartais – abiejose, nesgi sala. Bangų mūšą itin aiškiai girdėjome naktimis, net tada kai okeanas buvo už 10 km. Iš pradžių net nesupratau, kas per triukšmas, atrodo šniokščia baisus vėjas, bet palapinė nė krust.
Visiems kartu ir kiekvienam atskirai jau buvau pranešusi, kad nupūslėjo padai, gal laukiau užuojautos, o gal tikėjausi, kad dar kam nors taip bus nutikę. O galvoj skambėjo Pono Didžiojo Eksperto balsas: “aš tavęs į tą žygį nevariau”, kas reiškia nesiprašyk dabar užuojautos.
Mums buvo pažadėta, kad paskutinė nakvynė bus prie okeano. Aha, teisybė! Numakojom prie jo per smėlį. Vandens pasiekti nei išsimaudyti galimybės nebuvo dėl stataus kranto, bet bangos vertėsi didžiulės, rodė savo jėgą, o rytą nieks nesiskundė, kad būt girdėjęs kaimynų knarkimą.
Rytą kilome ir per smėlį, kalnus ir akmenis pasiekėme okeaną kitoje salos pusėje. Puikiausi smėlio paplūdimiai! Spėkit ar maudėmės. Ogi ne. Visą pusdienį ėjome paplūdimiais, vingiuodami tarp juodų akmenų krūvų ir nudistų, o maudytis Tamsta Mokytoja neleido.
Iškilusis Briedis neklausydamas mano protestų nukabino nuo mano kuprinės palapinę ir prisirišo prie savosios, tai paskutinius 10 kilometrų ėjau 2,7 kg lengvesniu nešuliu. Paskutinius kilometrus jau ėjome pakrantės promenada, pro palmes, žydinčius augalus, meno kūrinius, nesąmonių kioskus per skaudžiai kietą asfaltą. Pasiekėme mums užsakytus apartamentus ir sekančią dieną tingėjome. Tik Gražioji Stirna sulakstė dar į vieną viršūnę, visiems kitiems batareikos buvo nusėdę.
Ar išsimaudžiau? Ne. Nes daktarytė man subintavo kojas ir pasakė No aqua.
Kokių latviškų žodžių išmokau? Nedaug, bet smagių: skabeklis, kas yra deguonis. Nuošmaukties. Dar buvo dažnai kartojamas žodis “dykuma”, bet man labai painiojosi su “tūkstantis”, tai jau nežinau ar užskaityti.
Bet visą nuotykį užskaitau be jokių abejonių.
