Karšto vyno taurė su prieskoniais

Prieskonių sąrašas:

Ėjimas per akmenis kalnų šlaituose, per takais ir akmenimis sruvenantį vandenį, per upę strykt strykt nuo akmens ant akmens, per akmenis palei ežerą, prisilaikant pušelių šakų, ir per tas pačias pušeles, tankiai sužėlusias;

žalių pušynų šlaitai, tarp kurių oranžinės ir raudonos dėmės, kurios yra šalnų nuraudoninti šermukšnių medžiai… ant kurių beje nėra uogų, tik kartais šiek tiek po kojomis. Šermukšnių lapai, nukritę po kojomis, „ciklopo“ šviesoje vidinė jų pusė žiba lyg atšvaitai;
vėjas, verčiantis iš kojų, tiesiogine prasme nuverčiantis nuo vienos kojos, kuomet kitą kilsteli žingsniui;

debesys, visą laiką per mus plaukiantys debesys, apsupantys vientisa pilkuma, o kartais praskrendantys tai tirštesniais, tai skystesniais tuntulais, draikomais vėjo;
keistos galvoje besisukančios erezijos, kad daugiau į tokį žygį niekada, kad man čia per sunku, kad esu per daug metų, per daug nutešlėjusi, per mažo ūgio, ir išvis kam man reikia į kitą kalno pusę, jei iš šioje gražu;
atsiminimai, kad tokius „niekada“ pasižadėjimus buvau sau davusi ir anksčiau. Ir išvis, ar aš sakiau „niekada‘?, oi ne, negali būti, šito sakyt niekaip negalėjau;
po ilgų valandų ėjimo kiekvienas žingsnelis ant sekančio akmens, reikalaujantis pastangų ir susikaupimo, bet 15 cm atimantis iš to kilometro, kurį šiandien turime užkopti;

drėgmė, dulksna, lietus, šlapios striukės rankovės, šlapios kelnės, šlapios pirštinės, į kurias nebeįmanoma sukišti rankų;
batuose žliugsintis vanduo;
netikėtai nutrūkstanti debesų pilkuma, iš jos išnyrančios kalnų keteros, nuo aukštumų garmantys upeliai ir kriokliai (iš kur kalno viršūnėje imasi tiek vandens?), glotnūs šlaitai, kur tarp rudos žolės kyšo pilki akmenys;
ir vėl tiršta migla, joje einantys siluetai žmonių su kuprinėmis, vieni jau labiausiai aukštai, kiti dar baisiausiai žemai;

poilsio minutės, kai pagaliau sulygėja kvėpavimas;
šokolado gabaliukas dviejų kilometrų aukštyje, maloniai besivailiojantis po burną;
pilkame debesyje labai netikėtai raibuliuojančios… bangelės! Kas per haliucinacija? Ir pusiau išlindęs akmuo! Palengva ateinantis supratimas, kad čia yra ežeras, tiesiog va tame debesyje;
man nepažįstamos Anos staigmena: saldainis ir lapelis su citata. „kelionės yra brutualus dalykas…“ Lapelis įsidėtas į kišenę kitą dieną virto neišvyniojamu gniutulėliu. (gerai, kad pinigai ne iš popieriaus, nes zlotų gniutulėlį išvynioti net ir po visų debesų vis dar įmanoma).
Kopūstienė kalnų chatose. Šlapių rūbų, šlapių batų, prakaito, dešros kvapai, ir visiškas atlaidumas jiems;
26 dūšelės ant snieguotos pilkumoje skendinčios Rysio viršūnės.

grandinės. Jų aprašyti neįmanoma, tiesiog GRANDINĖS, skirtos pasilaikyti ten, kur pernelyg statu. Gal ir gerai, kad per debesį nesimatė visko, kas lauktų nutrūkus;
daugybę sykių su dėkingumu palaiminti nežinomieji, suradę takus, kuriais einame, palyginę akmenis, užpiešę ženklelius;

išnirę iš miglos ežero Čiarnyj Stav krantai, iš pradžių kažkaip išsikreipus erdvės pojūčiams atrodantys lyg dangaus arka, vėliau visai išryškėję. Mėlyno dangaus lopinėlis, pirmiausiai pamatytas visai ne aukštybėse, o atsispindintis ežere;
daugybę kartų užplūstantis laimės jausmas, toks stiprus, kad beveik sprogdinantis iš vidaus;
du vienas kitam meilūs prancūzai vyriukai, besiselfinantys viršutinio ežero fone. Turi teisę savimi didžiuotis, iki šio ežero jiems buvo ko kopti. O ta suplukusi aš leidžiuosi nuo Rysio! Vyriukai, kopsite iki viršūnės? Neeeee, šiandien neee… (ir teisingai, Rysis ne jūsų nosiai!).
dviguba karšto vyno dozė sugrįžus į Moskie Oko. Su aukščiau išvardytais prieskoniais.

Jei iki šios vietos skaitei, gal man pavydi. Bet jei nesupranti, kam visą šitą reikėjo daryti, tai žinok, aš nesugebėsiu paaiškinti.

Eglės Šiškauskienės nuotraukos