Talinas pilnas paslapčių: dominikonai
Vienintelis Estijoje vienuolis dominikonas kas rytą ateina į kuklią koplytėlę ir gieda ten giesmę. Dažniausiai – vienas pats.
Šeštadienio rytą ten buvau aš. Ir dar keli žmonės.
Turėdama šiek tiek laiko blūdinėjau Talino senamiestyje, kažkur ten, kur buvo dominikonų vienuolynas nuo trylikto amžiaus iki kol juos išgalabijo reformacija.
Šaštadienio rytą Talino senamiestyje ėjau palei buvusios šventosios Katerinos bažnyčios sieną. Priekyje ėjo dvi vienuolės, pagal aprangą atrodė iš Kalkutos Motinos Teresės ordino, rankose kabėjo rožančiai, jos garsiai meldėsi.
Skersgatvyje palei buvusios šventosios Katerinos bažnyčios sieną jų malda aidėjo pakankamai garsiai. Jau galvojau, kad jos ir bus nedidelis ir žavus mano ryto siurprizas.
Iš skersgatvio jos nuėjo į dešinę. Aš – į kairę.
Žiū, kažkokios durikės pradarytos. Įėjau.
Kitos durys uždarytos, turbūt kažkas ten buvo parašyta, kad aš ryžausi įeiti.
Ten ir buvo ta mažytėlė koplyčia. Vienuolis baltais dominikono rūbais, dar vienas sunkiasvoris vyriškis tamsiai mėlynu kostiumu, už jų moteris. Vienuolis garsiai meldėsi angliškai, paskui estiškai. Vyriškis laiks nuo laiko garsiai dūsavo. Moteriškė atsisuko pažiūrėti, kas atėjo. Aš atėjau, tylutėliai ten pastovėsiu, okei?
Paskui atėjo giesmės laikas. Moteris man ir vyriškiui mėlynu kostiumu padavė giesmynus. Sakiau, aš negalėsiu giedoti, be akinių nieko neįžiūrėsiu. Net jei būčiau su akiniais, giedoti iš natų nemoku, šito jai nebesakiau. Ji pažadėjo giedoti kartu ir atsistojo šalimais.
Giesmės dominikonų vienuolynuose, ak, nuo gražumo jos mane gali privesti prie ašarų.
Čia buvo tik du balsai (nes aš neradau kur įsiterpti nors su aaa, vyriškis irgi negiedojo, tik dūsavo). Nors tik du, balsai nepaprastai stebuklingai skambėjo toje mažutėje koplytėlėje!
Po giesmės Vienuolis mums dėkojo, kad buvome. Sako, dažniausiai jis meldžiasi vienas.
Sunkiasvoris vyriškis ir moteris išėjo, bet tada atėjo pora italų, vienam ant krūtinės kabėjo fotoaparatas, ant kaktų jiem buvo užrašyta “turistai”. Taip, kaip ir aš, jie čia užklydo netyčia. Turbūt iš tikro kažkas buvo ant durų užrašyta, kad žmonės čia užeina, bet nu tikrai nebeatsimenu kas.
Pokalbis toliau vyko itališkai, tai aišku kad aš dar norėjau pabūti! Vienuolis sakė, jo broliai dominikonai mielai renkasi būti vienuolynuose kur yra stiprūs dvasiniai centrai, ypač Italijoje. Čia, Estijoje, jis yra vienas.
A tai tu ne estas, klausiau aš.
Ne, jis atsakė, jis yra belgas.
Įsivaizduojate, sakė jis italams, įsivaizduojate, pradėjau vesti mokymus apie krikščioniškuosius simbolius Senajame ir Naujajame Testamentuose. Įsivaizduojate, klausytojai nustemba, kad ak, pasirodo yra ir senas, ir naujas testamentai.
Ne, sako italai, niekaip mes to neįsivaizuojame. Kaip galima nežinoti?! Kaip?
Tada mus nusivedė parodyti ko yra šalia koplyčios. “Nes čia visur buvo dominikonų vienuolynas” – sakė belgas vienuolis.
Atpažinau tą kiemelį, kur buvau užklydusi vasaros pradžioje. Tada nemačiau jokių vienuolių, buvo kažkokia ekspozicija, kuriai reikėjo bilietų. Į ekspoziciją nėjau, tada tik atsigėriau kavos, nes ir ją pardavinėjo.
Dabar ten kur buvo kava, nebėra nieko. Dabar kiemelis visas iškasiotas grioviais. Reikėjo eiti per griovį permesta lenta ir apeiti balas. Prie durų į gatvę, kurios buvo atidarytos anksčiau, o užsklęstos dabar, stovėjo motociklas.
Ir dabar vis dar pagalvoju: kaži ar tas motociklas buvo vienuolio? Kaži, ar vienuoliai važinėja motociklais? Plevėsuodami balto abito padalkomis?
Po dviejų mėnesių:
vėl turėjau šiek tiek laiko, vėl atėjau. Viskas vėl kitaip! Koplytėlė nebeatsidaro, užtat kiemas atidarytas. Kavos durys uždarytos, grioviai užkasti, motociklas tebėra ir… atsirado iki šiol nematytos durys, kur laiptai veda į požemius. Tai aišku, kad nulipau žemyn!
Palipus maždaug septynis laiptelius pradėjo skambėti viduramžių muzika… palipus dar žemiau, radau dailininką ir nuostabias skliautuotas erdves, kažką taip nuostabaus, kad ne oda šiurpo. Vėl apie dominikonus. Rodos, kai ką fotografavau, bet nuotraukos dingo. Oi nežinau, ar kitą sykį kai būsiu Taline tas skliautuotas rūsys dar bus.
O čia dar vienas slaptas dominikonų kiemas – vasaros rytą atrastas, apvaikščiotas, (kai ėjau tamsiu koridoriumi, apžiūrinėdama antkapines plokštes, nežinia iš kur išlėkė juodas balandis, taip netikėtai, kad net riktelėjau). Rudenį vėl bandžiau nueiti į tą kiemą, bet jis buvo dingęs.
