Tarpuose tarp burbėjimų Lietuvą kartais ir pamylim. Pvz liepos šeštos vakare ant savivaldybės laiptų. Nepaisant to, kad mano balsas biškį nufalšyvino, užtat gerai traukė Kazlauskienė, bočiai ir du konservatorijos studentai. Kitoj gatvės pusėj tie, kas dar nedrįso su tauta giedot, papypsino po “vienybė težy-y-ydi”.
Ir paskui ėjom namo tokie pagerėję.
Kam reikia vyšnių, gali pas mum ateiti [...]
Kai kurie mūsų namų piliečiai jau senokai man bando įrodyti, kad “mūsų kops tikras grybs”, nes nepavelka kai kurių žaidimų. Ir aš atseit turėčiau kaip ta avelė pasipurtyti, pribarstyti pinigėlių ir nupirkti naują kompą. Aš tokių dalykų daryt neketinu, nes purtytis nemėgstu, visi mano pinigėliai saugiai sukrauti palėpėj, retkarčiais tik turiu pasiimti šakes ir užlipus [...]
“Varškė visada gerai tinka su vyšniomis”,- vakar sakė Užjūrio Princas, kramtydamas paskutinį šio pyrago gabalėlį.
Jo žvilgsnis, nukreiptas kažkur virš virtuvės spintelių, man pasirodė liūdnas. Nėra jau taip lengva blaškytis ant balto žirgo po pajuodusiu sniegu lopiniuotas gatves, ieškant stiklo bokšto, kuriame net nežinai, ar princesė yra.
Ar varškė su vyšniomis gerai visada, daug įrodymų neturiu. Tačiau [...]
“Kam mes keliam inkilus špokams, jei jie paskui mūsų vyšnias dubasina?”- klausia Išrankusis.
“Čia ne tie,čia kiti dubasina, mūsiškiai tik nurenka kirminėlius”- atsako Ponas Didysis Ekspertas. Jei sako, tai gal žino, gal mūsiškius pažįsta iš veido. Ir tikrai iš mūsų inkilo maksimum šeši galėjo išriedėti, o po vyšnias duodasi pulkų pulkai. Atvykėliai iš užsienio ar mūsiškių [...]
Neberadau namuose migdolų. Negi namiškiai bus suradę ir sulikvidavę, kol aš visokius malonius savaitgalinius nuotykius patyrinėjau? Visų nepasakosiu, bet kai ką tai tikrai pirmą sykį gyvenime patyriau: mudvi su Jelena, tvarkingai laukiančias pakeleivingos mašinos, įsodino į policijos belangę (prie sėdynių yra tokios kilpos, tiksliai nežinau kam, bet spėju, gal ten antrakius prirakina). Mūsų nerakino, pasakė, [...]
