Svogūnų sriuba
– Įsidėmėk, brangioji, man acto tik su silke. NĖ JOKIOS SRIUBOS SU ACTU!,- nežinau kaip yra kitiems, bet kai Ponas Didysis Ekspertas vartoja kreipinį “Brangioji”, nesitikėk nieko gero. Mano bėda ta, kad absoliučiai neapsiverčia liežuvis sumeluot. Kai anas priremia mane prie sienos klausimu, ar dėjau čia acto… atrodo ar sunku būtų atsakyt – ne, brangusis, nedėjau, nežinau iš kur tokios keistos mintys tau, kada gi aš į sriubą acto? Ale ne, netiesos žodis niekaip neprasiveržia pro mano švelnias lūpas ir nutylu aš į klausimą tuo ypatingu tylėjimu, kuris reiškia sutikimą.
Uždedu batono su sūriu riekę ant bliūduko krašto, įsijungiu fotoaparatą, o choras fone gieda:
– šito tai tikrai gali nepaveiksluot, nes nieko gero čia tau nesigavo
– kodėl negali paprastos sriubos išvirt?
– įsidėmėk, brangioji, man acto tik su silke.
– nė jokios sriubos su actu man prašom nevirt.
– kodė negali paprastos sriubos padaryt?
– šito nepaveiksluok, nieko gero čia tau nesigavo.
UŽSIKIŠKIT, BRANGIEJI, KOTLETAIS, kuriuos iškepiau nuobodžiai kaip nuo amžių amžinųjų, kur mano šaukštas, tuoj pati paragausiu, gavosi man kas nors su ta sriuba, ar ne.
Man atrodo, kad gavosi, todėl dabar jaučiuos kaip nepripažintas pranašas, viena pati suprantanti, kad gėris yra bliūde, gėris su cibuliais, trupučiu acto ir bulkos rieke ant kraštelio. Aš, tiesą, tą bulką ir sriubon bandžiau įmest, bet sulaužyta gabaliukais ji man sriuboje tiko, o kaip visa riekė tiko mažiau.
- 6 svogūnai
- 2-3 šaukštai aliejaus
- druskos
- 1 šaukštelis cukraus
- 1 šaukštas balzaminio acto (bet tai rizikingas šaukštas, deja)
- 0,7 l sultinio
- 1/2 batono
- 50 g sviesto
- 3 skiltelės česnako
- 50-100 g Džiugo sūrio
Svogūnus susmulkinti ir kepti aliejuje ant nedidelės ugnies ne trumpiau, kaip pusvalandį. Įdėti druskos, cukraus ir dar šiek tiek pakepti. Įdėti ir to nelemtojo balzaminio acto, arba kita alternatyva būtų pilti kartu su sultiniu vyno, bet tuomet šaukšto neužtektų, reiktų bent jau stiklinės. Jei pas tamstas vynas stiklinėmis. O jei ultimatumų dėl acto nebuvo pareikšta… šaukštas acto visai ne tas pats, kas šaukštas deguto ir visai jis šiam kontekste tinka.
Kai svogūnai bus minkšti ir tamsiai apkepę, supilti sultinį ir dar viską kartu trumpai pavirti. Teigiama, kad labiausiai tinka jautienos sultinys. Kadangi po ranka nepasitaikė nudobtas jautis, ketinau prasisukti su džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis, kaip man jau ne kartą pavyko. Deja, šįkart vien su žolelėm buvo nelabai, todėl teko įmesti ir sultinio kubiuką.
Sviestą sumaišyti su kapotu česnaku, šiuo mišiniu užtepti batono riekes, uždėti ant viršaus sūrio ir paskrudinti orkaitėje.
Aaaa… tu vat iš tokių įrašų gali knygą leist drąsiai 🙂 Juokiuos kiekvieną kartą beskaitydama.
Tikrai, pritariu Jurgai, kikenau patyliukais, ale vis tiek išgirdo 😀
jūs, merginos, labai linksmos skaitytojos esate 😀
Klausyk, brangioji, man čia labai įdomu paidarė 🙂 nežinau ar kada esi minėjusi, bet o kokia tavo profesija? 🙂 Ar susijusi kaip nors su rašymu? 🙂 nes jeigu ne, tai oj kaip gaila!!! 🙂 Jei tu savo patiekaliukus nufotografuotum profesionaliai (zinai, papudruotus, pablizgintus, prabangiais indeliais ir prieskoninem zolytem apkamsytus)bei sudetum visus savo nuotaikingus receptus su istorijom (“paduok kecupa”…:))))) i stora, blizgancia knyga, patikek, ji tikrai lygiomis teisemis nugultu daugumos seimininkiu lentynelese greta kitu populiariu kulinariniu knygeliu, ie bent jau as ja vartyciau pries pradedama gaminti pietus, nuotaikai pasikelti ir ikvepimui!!!! 🙂
deja nesu susijusi su rašymu, todėl esu žūstantis talentas.
Bent jau čia pasireiškiu.
Ačiū už gerą žodį.
Nėra taip lengva įsiūlyt leidyklai knygos idėją žmogui, kuris neturi “ant visuomenės” populiaraus vardo. Žinau ką sakau.
Tad kartais geriau nekvaršint nervų ir galvos, o išsisakyt internete kaip nori, kada nori, kokia nori forma ir neinvestuojant krūvą pinigų į fotografavimo aparatūrą ir foną, ir negaišt marias laiko komponuojant, pudruojant, cackinant fotografuojamus objektus.
O be to honorarus už tą blizgančią knygą leidyklos autoriams moka tokius niekingus, kad net neturiu ką daugiau bepridurt.
Lenkiuos pries tokius “zustancius talentus” 🙂 mane irgi velka tas rasymo stilius, pastovi linija. liuks, taip ir toliau.
Gryztu prie sriubos. Jau kelinta savaite noriu ja isbandyti, atsiverciu recepta ir vel uzverciu…taip kas diena, ir kiekviena karta vis pagalvoju jog ko gero niekas jos pas mumis nevalgys :DD o tu drasi!
Laura, be abejo esi teisi. Prisipažinsiu, kad komplimentai vis tik užtručija smegenis ir nerealūs planai ima sklandyti – tavo žinutė veikia raminančiai.
Aguonėle, smagu, kad užsuki… grįžtam prie sriubos.
Ogi išbandyk kokį kartelį. Padrąsinimui siūlau paskaičiuoti rizikos sąnaudas: išlaidų šiai sriubai nedaug, o ir laiko ne ką sugaištum. Ilgas svogūnų kepinimas vyksta pusiau autopilotu, gali tuo metu kažką proziško virtuvėj veikti ir retsykiais į procesą akį užmėtyt.
Acto skonis, taip atbaidęs kai kuriuos asmenis, jaučiamas tik ypatingai jautriais receptoriais, eilinis žmogus, pvz kaip aš niekaip ten jo neužjustų.
Išauš ta diena, kai išsivirsiu sau bliūdą svogūnų sriubos, o skeptikus užkišiu kotletais. Kiek gi galima save mylimą, kankinti. 😀
O dėl acto nemeluok – sakyk, paragauk ir atspėk! 😉
Ha ha 😀 šeimyninė idilė 😀 tas pats su mano šeimyna, kai kyla klausimas ar dėjau cinamono/kokoso/čili pipirų 😀 erzina tas bumbėjimas, bet pačiai gera, nes gali drąsiai viena viską valgyti 😉
Kita vertus, Karolina, mums lengviau, mes samtį valdom, mes ir nededam to ko nemėgstam. 🙂
va va… būtų daug geriau nei tos tų bachūrų knygos… mitų griovėjai ar kas jie ten…
bachūrų nuotraukos neišpasakyto gražumo