Svogūniniai krekeriai
Kam aš pirkau tuos tris nežmoniško dydžio svogūnus ir kur mano protas buvo? Kur sunaudoti svogūną, sveriantį pusę kilogramo?
Pirmas svogūnas: atpjoviau nuo jo trečdaliuką normalioms reikmėms, o kita dalis suvyto, grožį prarado ir nuėjo į sliekviedrį (mamos išrastas žodis, seniau maisto atliekos keliaudavo į kiaulviedrį, bet kad kiaulių neaugina, užtai komposto krūvoj turi Kalifornijos sliekų humuso gamybai, ko nesuvalgo žmonės, atitenka aniems).
Antras svogūnas: įsimečiau kuprinėn ir tempiau ant pečių visus septynis kilometrus pėsčiom nuo Trakų iki jurtos (bet jei iškart nerasit kelio ir norėsit paklausti vietinių, geriau nevartokit žodžio jurta, bo pamanys, kad jum su protu netvarkoj), bet svogūnas per vėlai buvo ištrauktas į viešumą ir į grikių kibirą nepakliuvo, todėl gal ir dabar tebeguli ten pat, kartoninėj dėžutėj prie jurtos.
Trečias svogūnas: puiki proga išbandyti krekerius, kurių receptukas jau seniai išrašytas mano užrašų knygelėj (aha, užsirašinėju tušinuku ant popieriaus, nes kai išeinu virtuvėn, šventa vieta prie kompo tuoj pat būna užimta ir nebegaliu bet kada pasitikrinti recepto internete, nes Ponas Didysis Ekspertas kalaviju muša babaušius visokius sparnuotus ir ne.
Pirma nurašysiu receptą tokį, kokį radau
260 g miltų
30 g aguonų
1 kiaušinis
5 šaukštai nekaltojo (extravergine) alyvuogių aliejaus
200 g svogūno
20 g sviesto
2 šaukštai vandens
druska, pipirai
Svogūną sutarkuoti. Viską, išskyrus sviestą, suminkyti į tešlą, iškočioti, išspausti skrituliukus, sviestu patepti skardą, kepti 200C orkaitėje apie 15-20 minučių – kol pradės keisti spalvą.
Internete rastų receptų privalumas yra tas, kad nereikia man pačiai svarstyti, o koks kiekis miltų, o koks kiekis aguonų… na kiaušinius suskaičiuoti nesunku… bet vistiek žaviuosi tokiais nurodymais kaip 260 g miltų. Čia atseit tiksliai atsisveri ir basta, turi minkytis ir prie rankų nelipti?
Savo svogūną pasisvėriau
buvo beveik 500 g. Tiksliai mano oranžinės svarstyklės nesveria. Sumečiau smulkintuvan – pavirto į tyrę taip greit, kad net nespėjo suprasti, kas su juo vyksta, ir atidengus dangtį jokių ašarinių dujų nepajutau.
Kadangi svogūno daugiau, tai ir kitko dėjau daugiau. Su svarstyklėms nebesižaidžiau, bet kiaušinius atskaičiuoti nebuvo sunku. Įdomiausia dalis prasidėjo, kai ėmiau dėti miltus. Sudedu – išmaišau-vis dar skysta-įdedu dar. Šią procedūrą teko kartoti ir kartoti, nebesuskaičiuoju, kiek šiūpelių miltų pridėjau baisėdamasi, kiek čia man tų krekerių gausis – užtektų visai futbolo komandai (kitam kambary vyko pasaulinis futbolas, teoriškai pasvarsčiau, kurią būtent komandą savo krekeriais norėčiau vaišinti, bet sprendimų ta tema nepriėmiau jokių). Paragavau tos vis dar skystos tešlos, skonis buvo šlykštus, su neramia sąžine įtvojau eilinę šiūpelę miltų ir vėl maišiau.
Pagaliau gavau suminkyti. Tegu nieks neklausia, koks kiekis gavosi. Atsakymas būtų “didelis”. Iškočiojau (per tris kartus), išspaudžiau skritulius. (Paprašiau, kad Išrankusis pastovėtų fone su savo juodaisiais marškiniais, ačiū jam, nors vistiek čia neskaitys.)
Nu va, pagaliau iškepiau. Buvau neįdėmiai paskaičius motininį receptą, todėl sviestu patepiau ne skardą, o šiltą krekerį, todėl paskui keistai blizgėjo. Laimei, skonis nebebuvo šlykštus, skonis visai malonus, svogūno aromatas nestiprus, o toks, pasakyčiau, subtilus. Kai kuriems ragautojams teko pasakyti, kad svogūno čia išvis yra, kad pasiklausytų, taip, tada jį pajusdavo.
Krekeriai kaip krekeriai, viens iš tų maistelių, kur gali įsimesti į kišenę ir lėtai pakramsnoti, belaukiant pietų.
Kas ten žalia ant jo?- paklausit. Gi balandų toks atseit pesto. Tinka, nors nebūtinas.
Dalia, aš- tavo rašinių gerbėja, net visai nesvarbu apie ką pasakoji, skaitydama visada krizenu. Taip meistriškai papasakoji!
Šita vieta patiko labiausiai: “Paprašiau, kad Išrankusis pastovėtų fone su savo juodaisiais marškiniais” :)) Haha, aš kartais irgi taip darau – kokį džemperį tolėliau pakabinu, kad fonas tamsus būtų :)) Oi, išradingumui nėr ribų, ką, kai žinių photošopinių neužtenk’ :)))
Vien dėl smagaus pasakojimo norisi Jūsų krekerių 🙂
Skaniai atrodo, įtariu prie alučio kokio nors visai tiktų…:0)
taip jau buna, kad kai dedi i tesla kokia trinta darzove, tai ryja miltus kaip pasiutus
Ačiū, Kristina, Rūta, labai džiaugiuos, kad jum patinka skaityti.
Jurgita, man fotografuojant dar tenka išvenginėti chaosų, kad į kadrą nepakliūtų, deja mano virtuvėj jie gausiai veisiasi.
Aušra, kad tiktų prie alučio, reikėtų dar kažko aštresnio – ai, tiesa, aš nedėjau pipirų… šiaip ar taip, reiktų kokio ryškesnio cinkelio, svogūnų aromatas šituose yra labai švelnus.
Laura, nu tikrai, gerai pasakei… ryja miltus kaip pasiutus
nu niekad tokiu nevalgiau
vat pesto bandziau ir as gaminti, bet man kazko nelabai patiko
Ačiū už receptą,aš nemėgstu svogūnų, bet kad parašyta, jog nelabai jaučiasi, tai ir pasidariau. Skanu:)
kvinta, niekad nevalgei, bet gal dar valgysi.
Milda, mielai prašom… krimst
Super receptukai,super blogas. Ačiū :)))) Šaunu, kad lęšius populiarini ir receptų įdedi, nes kartais pritrūksta fantazijos. Prašom daugiau su raudonaisiais 🙂 Ir dar idėjų mungo pupelėms panaudoti. Reiks gal pabandyt padaigint :))
ačiū už gerą žodį.
Tų lęšių ar mung pupelių tai vienur tai kitur įmaišau, bet nesiverčia klaviatūra viską receptais vadinti.
Puikus blog’as ir Tamstos humoro jausmas 😉 Skaičiau su šypsena veide!
Linkiu šiam puslapiui gyvuoti kuo ilgiau 😉
ačiū, Gintare. Kaip smagu, kai svogūnai sukelia ne ašarą, bet šypseną
Ką tik iškepiau – su sūriu pats tas! Ačiū už receptą.
O jei dar kada pasitaikys dideli svogūnai, tai prancūziška svogūnų sriuba man visada yra pats tobuliausias variantas!
aš jei dar kada kepsiu, tai tikrai ne su tokiu dideliu svogūnu.
Svogūnų sriubą esu virusi, man patiko.