Švedija, Höga Kusten
Kas plaukė tą vakarą Botnijos įlanka, galėjo matyti švieselę ant kalno. Ten buvome mes! Kūrenome nedidelį laužiuką. Žinojome, kad rūbai prisigers dūmų kvapo ir kai išbrisime iš miškų, kalnų ir akmenynų į kokį miestą, dūmų kvapas eis su mumis… ai, nesukome dėl to galvos.
Daugybę kartų per tą žygį šūkaliojau “Kaip čia gražu! Kaip čia man viskas patinka!”, nes neįmanoma to grožio ištverti nieko nedarant, arba reikia fotkinti, arba šaukti.
Mūsų burnos ir pirštai buvo mėlyni, nes aplink buvo daug mėlynių. Eidamos valgėm tik tas, kurios aukščiau ant kupstelių visai šalia tako, nes kuprinės buvo per sunkios tūpinėti. Sunkios. Jose buvo mūsų viskas.
Hoga Kusten, visai neseniai sužinotas, kad egzituoja, paskui matytas tik ant žemėlapio, dabar kiekvieną dieną tiesėsi po mūsų kojomis su visais pakilimais, nusileidimais, riedulynais, tarpekliais, gauromečiais ir kitais grožiais.
Ir bent vieną kitą momentą tegul aš dabar užsirašysiu, kad ilgiau atsiminčiau.
Kaip Hoga Kusten mums prasidėjo – tą garsųjį tiltą pravažiavome autobusu, paskui paprašėme šoperiuko sustoti ten, kur nebuvo stotelės (jis ne iš karto išdrįso, nuvežė dar kokį kilometrą ir tik tada paleido). Lipome per kelio bordiūrus, riedėjome šlaitais, makojome per žolę, bet atsiradome ten, kur reikia, ir valio valio, neilgai truko, kol užgiedojau “Kaip čia gražu! Kaip čia man viskas patinka!”
Nesgi užkopėme į kalną Valkallen su trobele, Švedijos vėliava ir vaizdais į visas puses su įlankomis ir salomis. Nesgi nusileidome link jūros, kur smėliuko tik gabalėlis, kaip tik išsimaudyti, kur neįprastų spalvų uolos, duburėliuose balutės, samanos, viržiai, ramybė ir palaima.
Pirmą žygio dieną kažkaip mums gavosi daug kilometrų su daug metrų pakilimo. Tegu aš dabar neatsimenu skaičių, bet atsimenu, kaip ūžė padai, linko keliai, kaip norėjosi pagaliau pasiekti žadėtą kempingą ant jūros kranto, kuriame bus geriamo vandens. Netyčia atėjome ne iš tos jūros pusės, tai reikėjo apeiti. Jūrą, ai nu tiksliau įlankėlę. Ėjome aplink įlankėlę, ėjome, ėjome… kol tokia dama, gurkšnojusi vyną šalia kelio, mus sustabdė ir pasakė, kiek kas tame kempinge kainuoja ir koks jis puikus. Aš nesupratau, koks ten bus auto-shower ir auto-kitchen, bet Emilija sakė, turbūt ne auto, bet outdoor. Kainos, turiu pasakyti, kirto stipriai, bet neišmušė mūsų iš batų ir sukaupusios dar kažkiek jėgų pabaigėm eiti ligi kempingo. Gal keistai skamba tie žodžiai “dama, gurkšnojusi vyną šalia kelio”, bet nebijokim, viskas kultūringai. Šalia kelio buvo tokia medinė terasa, ten prie staliuko sėdėjo damos kaimynai, ir ji su jais.
Dama mums siūlė rinktis arba statytis savo palapinę už brangiai arba miegoti namelyje savo miegmaišiuose už labai brangiai. Kelios palapinės jau stovėjo šlapioje žolėje po šlapiais beržais. Labai šlapioje žolėje, su galimu lietumi naktį. Ai, sakom, tebūnie namelis. Paskui juokėmės: šveicarai, vokiečiai, prancūzai, olandai miega palapinėse, nes namelis jiem per brangus, bet lietuviams tai normaliai!
Jūra buvo kažkur už medžių-krūmų. Aš iškart žinojau, kad neisiu prie jos, per daug žingsnių. Bet ir Emilija nebenuėjo. Auto-dušas tikrai buvo “outdoor“, atrodė lyg persirengimo kabina, kur visi gali stebėti kaip per jūsų kojas bėga muilinas vanduo. Bet vanduo buvo šiltas! O “outdoor” virtuvėje buvo kranas iš kurio bėgo kiek tik nori geriamo vandens. O tualete kabėjo Švedijos vėliava ir buvo karališkosios poros nuotrauka. Rytą paklausėme kodėl. Dama, jos vardas beje Kristina, atsakė: o jeigu čia kada nors užsuks karalius? Tegu žino, kad yra laukiamas. Karaliaus atvaizdas, beje, tokioje vietoje, į kurią vyrai sisiodami dar galėtų žiūrėti, bet mes, damos, karaliui demonstruojame tik atstatytas savo plikas bulkas.
Kitą vakarą, mes kaip tik tada ir kūrenome ugnelę… statydamos palapinę ant akmens kalno išgirdome netoliese skambant lyg telefoną, lyg kokį kitą prietaisą. Ėjome pažiūrėti, kas ten, o radome tik skardį, absoliučiai stačiai nusileidžiantį žemyn link jūros.
Skambėjimas jau buvo nutilęs, nieko neradome, taip ir nesužinojome kas ten buvo. Vėliau jau palapinėje pusiau užmigę išgirdome kaip aplink kažkas vaikšto . Pagalvojome, kad žmonės, nes lyg ir girdėjome žmonių balsus, pagalvojome, kad ieško to anksčiau skambėjusio daikto, bet tai artėjant vidurnakčiui? Palapinė buvo be langų, tik nedidelis tarpelis, link kurio prisirangiusi Emilija pusiau pamatė, kad jie kažkur ne taip toli statosi palapinę. Ak taip, na ir tegu…
O paskui rytas. Nėra vandens nusiprausimui, užtat yra vadens kavai, ir daugybė grožio, aplink granito gūbriai su žydinčiais viržiais pilkose samanose, su nežinia ant ko besilaikančiomis pušelėmis, ir atviras vaizdas į fiordus, salas ir pusiasalius…
Kartais išeidavome į kelelius, matydavome sodybas, netgi žmones, bet žmonių tai nedaug. Nesvarbu, vistiek kai atsibosdavo kulniuoti žvyrkeliu, atsirasdavo kas pavežėja. Vokietis, kuris norėjo rasti raudoną uogą, bet nemokėjo paaiškinti, kokią. Sakė, ji yra arktinė, bet jos ieškoti važiavo ne už poliarinio rato, bet į paplūdimį. Galiuką pavažiavome autobusu, tikėjausi galėsim už bilietą mokėti kortele, nes švediškų pinigų išvis neturėjome. Šoperiuks sako, ui ne, aš ne autobusas, aš važiuoju tikrinti karvių. Tikrinti karvių? Kaip? Ir tada jis parodė tokį instrumentą panašų į taip vadinamas “placagubkes”. Kaip su juo tikrinsi karves? – aš neatstojau, nes kai man neišku, aš galiu žmogui smegenis išlesti, kol man paaiškės. Taigi paaiškėjo, jis važiuoja patikrinti elektrinio piemens, kuriuo aptvertos jo brolio karvės.
Kai eidavome per kaimelius, be kitų smagumų matydavome išradingų kelio ženklų. Pavyzdžiui papiešta vištų su viščiukais arba juodas katinas ir parašyta, žinokit, tas katinas nelabai gudras, jis gali ant kelio išeiti, užtat nelėk, kad nenumuštum jo.
Arba štai eini eini, ir pamatai viduramžių bažnyčią. Iš kažkur išdygsta moteriškė Henrieta ir pasako, a nori pamatyt, kas viduj? Ji turi raktą, kuris yra didumo ir sunkumo kaip… nu nežinau kaip kas. Kaip mėsmalė.
Į prieangį galima ateiti visada, jis neužrakintas. Gali netgi žygeiviai ten miegoti. O į vidų ne bet kada. Raktą padavė man, kad atrakinčiau. Emilija fotografavo, kaip rakinu, bet aš dar nemačiau tos nuotraukos. Gal ir nepamatysiu. Bažnyčios viduje yra nepaprastai įdomių piešinių, puošni sakykla, suolai. Henrieta sakė, anksčiau vyrai sėdėdavo dešinėje, o moterys kairėje, tai yra šiaurinėje pusėje. O velnias jeigu atlėktų, tai atlėktų iš šiaurės, todėl moterys toj pusėj, kad jas pirmas griebtų. Nelabai mes supratome tą koncepsiją, bet bažnyčioje patiko labai.
Bet vistiek miškuose ir kalnuose geriau. Ypač kai palipi aukštyn.
Ant kalno Skuleberget susitikome vokietę Kristiną, kurią prieš dvi dienas palikome pas švedę Kristiną, nebepaeinančią dėl nutrintų kulnų. Ji kad apsidžiaugė, puolė glėbėsčiuotis, parodė savo naujus kedukus, pakvietė Emiliją į facebook draugus ir paskui mes žinojome, kokį vakarą ji gėrė alų ir šoko ratelius, o kokią dieną pūškavo per uolas visa sulijusi šlapia šlaputėlė.
Tame kelyje yra gražių namelių, kuriuose galima pernakvoti nemokamai. Juose ir pečiukas, ir gultai, ir stalas, kartais net indų būna ir puodų. Malkų – visada. Vandens – ne. Jie ypatingo nuostabumo, tie nameliai, tačiau daugumą jų prieidavome dieną, tai tik apžiūrėdavome. Jeigu ten būdavo cukraus, aš pasidarydavau trintų mėlynių su cukrumi. Emilija pavartydavo svečių knygą. “Du lietuviai, du brazilai ir mažylis Matėjus”. Neaišku, kas tas Matėjus, gal vaikas kažkieno iš jų? Gal pliušinis žaisliukas, o gal… šuniukas? Parašyta, kad jis buvo visas juodas nuo laužo ir smėlio.
Sekmadienį sutikome daugiau žmonių. Kai kurie su šuniukais.
Nežinia koks džiaugsmas šunims tuose takuose kabarojantis per slidžius ir neslidžius akmenis, per medžių šaknis. Kartais žmonės juos nešdavo. Išvis nežinia, kaip su šunimis tose vietose, kur reikėjo rebiogžlintis pasilaikant ne tik rankomis, bet ir užpakaliu. Netikėčiausia buvo matyti, kad vieni tokie nešėsi katiną. Emilija skė – Kanados miško katinas, sveriantis 5 kg. Jis buvo kuprinėje – narvelyje, viską matė per grotas.
Tų kalnų įdomumas – kad jie yra išnėrę iš jūros. Jie vis dar atsitiesinėja, po to, kai savo svoriu juos buvo suspaudęs ledynas, ir vis dar palengva kyla aukštyn. Vieno kalno šlaite matėme plačią riedulių juostą. Jei ne informacinė lenta, net nebūčiau pagalvojusi, kad juos suformavo bangos, jie ritinėjosi jūros dugne, o paskui iškilo aukštyn. Glacioizostazija.
Nuostabiame nemokamame namelyje, kurį priėjome kaip tik dienos pabaigoje ir įsitaisėme miegoti, turėjome kaimynus – du olandus. Aš tikiu, kad palikau pėdsaką jų gyvenime, nes paaiškėjo, kad jie nepažįsta uogų, tai padarėme mėlynių edukaciją. Nilas sakė, kad nusiuntė mėlynių nuotrauką mamai, kuri patvirtino, kad tai labai geros uogos. Tik nežinau, ar nusiuntė prieš jas valgydamas, ar jau po to. Likusias žygio dienas ir visą likusį gyvenimą jie žinos, nuo kokio krūmelio galima nusiskinti mėlynių. Stefanas paliko pėdsaką stovyklavietėje – išdrožė iš medžio baiboką ir paliko prie laužo pritaisęs ant vamzdžio.
Hoga Kusten paliko pėdsaką mano gyvenime. Jau po Stokholmo supratau, kad Švedija yra gerai, bet po Hoga Kusten esu absoliučiai apžavėta.
