Stambule, beveik centre, bet ne visai
Kiekvieną vakarą eidama link savo hostelio, penkis vakarus iš septynių pasiklysdama ir tik su žemėlapiu jį atrasdama, galų gale patekdavau į tą gatvelę kur baigiasi bruko grindinys, virš galvos kabo vynuogynojai, o šaligatviai užstatyti nebe viliojančiais restoranų staliukais, o gyvenimiškomis prekėmis. Palengva susidarė pažįstamų.
Pradėkim nuo užeigėlės savininko, kur atvykimo dieną, dar nesuprasdama ar man Stambulas išvis patinka, suvalgiau savo pirmą turkišką valgymėlį, pačirškintą ant medinio iešmo. Airan? – paklausė? Linktelėjau galvą, tada padavė tuščią stiklinę. Tuščią…tai…? Jis pats tik šypsojosi, mokėjo gal penkis angliškus žodžius, o pas jį dirbo gruzinė, su kuria kalbėjomės rusiškai. Kai stovėjau su tuščia stikline, galvodama kaip suprast, ji priėjo, iš didelio bidono samčiu pasėmė airano ir įpylė man. Paskui pamačiau, kad tvarkos tokios, kad kiekvienas sau iš ten įsipila.
Gana dažnai Stambule manęs paklausdavo, ar moku rusiškai, o aš nežinodavau, ar prisipažinti, kad taip. Galų gale pasakydavau – moku, bet man nepatinka kalbėti rusiškai, jūs suprantate kodėl. Bet jei su gruzine kitaip negu rusiškai neišeina, tai kodėl gi ne? Kiekvieną vakarą pareidama į hostelį, žvilgtelėdavau žemyn į tą užeigėlę, ji pusrūsyje buvo, pagaudavau šeimininko šypseną, ir dar pritūpdavau, kad pamatyčiau toliau esančią gruzinę. Jie abu man modavo, kad užeičiau. Aš valgyti nebenorėdavau, bet kartais šiaip užsukdavau. Gruzinė man išvertė šeimininko žodžius, kad jis yra vienišas. Nežinau, kodėl jis norėjo, kad žinočiau, man atrodė, kad gruzinė galėtų būti jo pora. O gal ir buvo. Ji čia gyveno daugiau dešimt metų, nes tėvynėje negalėjo rasti darbo. O čia užeigėlėje dirbdavo kasdien, taip, uždarbis žymiai geresnis, nei būtų Gruzijoje, bet dirbo iki vėlaus vakaro be išeiginių. Ji man padovnojo dvi drėgnas servetėles nusivalyti rankoms, nesvarbu, kad tada nieko nesiruošiau valgyti. Turbūt jas tebeturiu kuprinės dugne.
Septynis rytus gerdavau arbatos. Tik išėjus iš hostelio kitoj gatvės pusėj mažytėje parduotuvytėje, kur ant gatvės sustatyti nedideli dujų balionai, o viduje yra visko. Atsisėsdavau ant taburietkos gatvės pakrašty, arbatą karštą ir skaidriai raudoną man atnešdavo tulpės formos stiklinaitėje, kainuodavo maždaug šešis kartus mažiau, negu turistų gatvėse. Kiekvieną rytą išeidavau iš hostelio susiplanavus ir veiksmą, ir kryptį, jau norėdavau lėkti, bet prieš akis tos taburietkos ant šaligatvio, galvos linktelėjimu sveikinasi pardavėjas, ir aš jau žinau, kad ir ši diena prasidės arbata, o pardavėjas geriau už mane žinos, kiek cukraus gabaliukų paduoti prie arbatos.
Baltas gaidys, priskaičiuosiu jį irgi prie pažįstamų. Aš užeidavau į daugybę mečečių, nusiaudavau batus, apsirišdavau skara ir užeidavau. Pirmą vakarą išeinu iš antros aplankytos mečetės, lauke jau tamsu, žmonių nėra, o aš girdžiu giedant gaidį. Vakare. Prie Mažosios Hagia Sofia mečetės. Nu tikrai pagalvojau, gal man vaidenasi. Paskui pamačiau ir baltą gaidį, ir baltą vištą, kurie romantiškai vaikštinėjosi mečetės kiemelyje, medresėje tarp krūmelių ir gėlių. Jei pakeliui į hostelį praeidavau tą mečetę (ne visada taip gaudvosi, kartais kažkaip atsirasdavau vidury Didžiojo turgaus ar prie spalvotų laiptų, bet kartais ir pro tą mečetę). Tai jeigu pakeliui, užsukdavau pamatyti gaidžio. Vieną sykį buvau dienos šviesoje, pamačiau, kad be kita ko ten yra ir mauzoliejus, skirtas juodajam eunuchui, kuris buvusią krikščionių bažnyčią pavertė mečete. Be to pamačiau, kad vištų yra ir daugiau, bet kitos juodos, todėl tamsoje jų nesimatė.
Dar toks berniukas, kuris šypsojosi. Užeidavau į kepyklą – kavinę, nes arbata tai ne pusryčiai, leisdavau sau tų neapsakomai saldžių kepinių, baklavos. Išsirinkdavau pagal grožį iš išdėliotų vitrinoje. Labai gražus vyras už prekystalio, labai graži moteris už kavos-arbatos ruošimo stalo ir visa kur nardantis kokių 12 metų berniukas. Aš jam gal tik kokius 2 milimetrus pasišypsojau, bet gavau atgal labai asmenišką švytinčią šypseną, su kuria man atnešdavo ir turkišką kavą, ir saldumynus. Ne nu tikrai, žiūriu, kitiems paprastai paduoda, o man – kaip ypatingai personai. Kavinė priklausė dviems broliams gražuoliams, o berniukas – vieno iš jų sūnus. Išvykimo dieną ėjau pro šalį, berniukas mane pamatęs apsidžiaugė, o aš jam: ko tu ne mokykloje? “No school”- atsakė jis. (Paskui sužinojau, kad jis tiesiog atsisako eiti į mokyklą, nes nori dirbti kavinėje). Tada priėjo vienas iš brolių gražuolių, paklausė “English?” ir pradėjo maigyti savo telefoną. Padavė man paskaityti, kur su google vertėju angliškai… kažkas… parašyta… šviesiai mėlyna spalva… aš be akinių visaip markstausi, bandau atsitraukti, kad kaip nors susifokusuotų vaizdas… galvoju, koks keistas būdas kabinti babces… paskui perskaitau… “vakar vakare čia buvote, bet nesusimokėjote”. Iškart supratau, kad teisybė parašyta, susigėdau labiausiai, atsiprašinėjau ir vis galvojau, o ko jie manęs nesustabdė, nesivijo…
Stambule, beveik centre, bet ne visai, visur daug visokių dirbtuvių, daug kirpyklų ir kepyklų.
Čia tokia didžiulė krosnis, kurios vidury juda transporteris, ant kurio padėtas paplotis, kuris kol pravažiuoja visą maršrutą, o tai gal kokie 3 metrai, iškepa.
Papločius minkė jauni linksmi vyrukai. Kepyklėlėje garsiai grojo muzika. Jie pamatė mane prie durų stovinčią ir žiopsančią, leido prieiti arčiau ir nufotografuoti.
Iš tiesų tai jie man net pozavo, rodydami, kaip gražiai moka daryti plonyčius papločius, galvojo, kad filmuoju. Bet aš nelabai kokia filmuotoja, tik šiokia tokia fotografuotoja. Kai eidavau visiškai turistinėmis gatvėmis, matydavau restoranuose prie lango sėdinčias bobutes, kurios ant žemo staliuko kočiodavo tešlą ir lipdydavo mantus (tenykščius virtienius). O čia štai neturistinė versija.
Ten, beje, dar nėra mados maistą liesti užsimovus pirštines, ir mano akyse tai yra pliusas. Kaip ir plastikinių butelių dangteliai, kurie atsisuka ir nusiima, kaip ir turi būti, o ne maskatuojasi prikabinti.
Žmonės ateina tiesiai iš kepyklos nusipirkti papločių. O kiti sudedami į maišus ir pakraunami į motorolerio bagažinę, o taip pat glaudžiai apdedant maišais motorolerininką, ir pristatomi kur priklauso. (Dabar kai žiūriu nuotrauką, matau, dar kokie du maišai galėtų būti už nugaros įdėtų, reiktų tik pririšti prie kaklo.)
Produktai pristatomi visokiomis priemonėmis, pvz. mačiau, kad riestainiai nešami ant galvos, atrodė, kaip padėklas, o geriau įsižiūrėjus, tam padėklui dar buvo kojikės, taigi sulankstomas staliukas, patogiai nešamas ant galvos.) Kiaušiniai, po to kai pasiekia adresatą, išimami, o padėkliukai tvarkingai parvežami atgal pakartotiniam panaudojimui.
Prie gatvės kamputis, kuriame išdarinėjamos žuvys. Nesgi ne kokias tapkes žmogus siūna! Jam reikia bendravimo ir regėjimo lauko!
O štai tapkių padukų siuvėjas dirba vienas. Jis nekilnoja žvilgsnio aukštyn, kad gal kokia nors pareivė jam šyptels. Darbo įrankiai aštrūs, smailūs, reikia atidumo. Kitose tos gatvės dirbtuvėlėse siuvamos kitos tapkių detalės, ir kai viskas jau padaryta, lauke ant šaligatvio jos suglaudžiamos poromis, dėliojamos į kartono dėžutes, kurios kraunamos į stirtas laukia būti išvežtos.
Toje Stambulo dalyje, beveik centre, bet ne visai, daug krikščioniškų bažnyčių. Iš kažkurios dar pasigirsta varpai, bet dauguma be gyvybės ženklų.
Mačiau, prie vienos iš jų prie didelių metalinių vartų priėjusį žmogų, prisiglaudusį prie durų taip, lyg jas bučiuotų, o gal sukalbėjo kokią maldelę, bet durys neatsidarė.
Tik įsivaizduokite, šitą vietą kaip papuošdavo moteriškė oranžiniu šaliu, rytais čia gerdama arbatą. Moteriškė Jonišky, o mintys laiks nuo laiko dar Stambule. Turiu tiek nuotraukų ir tiek įspūdžių, kad net nežinau kaip viską atminty išlaikyti ar kam nors išpasakoti.
