Sriuba. Honkongo stilius.

Pas mus žmogus atvažiavo dviračiu, kurio vardas VĖJŠ. Žmogus iš Honkongo, jis save vadina Emuu (nes jie jau žino, kad mes jų vardų nemokam išdainuoti, tai susigalvoja ką nors paprasto), o padėvėtą dviratį nusipirko Rygoje. Paprašė kažkokios latvės moteriškės sugalvoti jam vardą. Dviračiui tam. ir dabar tas dviratis Vėjš. Man labai graži priežastis, dėl ko jis nusprendė keliauti po mūsų šalis. Jis perskaitė savo honkonginiame laikraštyje apie žmones, kurie vieną dieną sustojo į eilę, susikibę rankomis, ir taip nuo Vilniaus iki Talino, išrekšdami savo vienybę. Jis labai norėjo pamatyti tų tautų žmones. Todėl atskrido į Rygą, nusipirko dviratį, kurį pavadino VĖJŠ, ir atvažiavo į Joniškį.

Emuu, aš jam sakau, gal nori ką nors išvirti? Nesvarbu, kad jis atvažiavo į ypatingų tautų ypatingus žmones pažiūrėt, aš vistiek virtienių korespondentė. Jis paklausė, ar turime bulvių,morkų ir pomidorų. Turime darže! Einam mes su Emuu į daržą, ir jis baisiausiai apstulbęs žiūri, kaip aš išraunu morką. “Tai taip auga morkos!? Kaip nuostabu! O čia bulvės? Oi kaip gražu! Oi kaip įdomu! Niekada nebuvau matęs, kaip auga!” Išsitraukė fotoaparatą ir nufotografavo. Paskui išėjo pasivaikščioti po Joniškį ir grįžo su visokiais pirkiniais. Pasakė, kad virs sriubą. “Ją reikia virti dvi valandas”,- pasakė.

Įdėjo į puodą visą gabalą kiaulienos, sujaustytas bulves ir morkas, užpylė vandeniu ir pakūrė virti. Kol virė, sėdėjo kieme prie stalo ir dirbo. Emuu kasdien nupiešia po vieną piešinuką Honkongo laikraščiui. Būtinai kasdien po vieną, ir todėl jam būtinas internetas, kad galėtų nusiųsti ką nupiešęs. Todėl tik atvažiavęs į Lietuvą, pasirūpino ryšiu. Bandė išklausti Joniškio Turizmo informacijos centre, kaip galėtų gauti ryšį, sako, kad darbuotoja pasakiusi, kad tokį dalyką galima gauti tik Vilniuje. Emuu nustebo, kodėl taip sudėtinga, kodėl būtinai į Vilnių, bet ką gali žinoti su tais lietuviais, o ryšio tai jam žūtbutinai reik. Kaip tik pamatė sustojusį autobusą, ant kurio parašyta, kad važiuos į Vilnių, ir bandė pasikalbėti su šioperiu. Bet tas nesikalbėjo ir atrodė kiek išsigandęs, todėl Emuu į Vilnių neišvažiavo. Ir gerai, “Šiaurės vartų” darbuotoja nusivedė jį pas mobilio ryšio operatorių, ir jis į savo kompą gavo kuo gražiausią internetą be jokio važiavimo į Vilnių.

Betgi apie sriubą: taigi virė pusantros valandos mėsa, bulvės ir morkos. Be jokio prieskonio. Ir net be druskos. Po pusantros valandos sudėjo gabalais pjaustytus pomidorus. Dar pusvalandis virimo. Tada išjungė, mes kaip tik buvom nealkani, tai pasakė, kad rytoj valgysim. Pusryčiams.

Ir valgėm. Pusryčiams sriubą kaip kokie nenormalūs, bet žinokit, valgiau ir aš. Druskos jis šiek tiek įdėjo, bet be nėjokio prieskonio sriuba atrodė keistokai. Srėbiau, galvojau, o gal aš geriau būsiu vegetarė? Mėsos skonis buvo toks ryškus, kad beveik neįmanoma jo ištverti.

Emuu pasakė, kad Honkongas visada buvo gana turtinga Kinijos dalis, ir jie visada turėjo pakankamai gerų produktų. Skurdesnėse provincijose gero maisto visada trūkdavo, todėl prasto maisto skonis buvo maskuojamas prieskoniais. O kai produktai geri, tai prieskonių nededama, kad jaustųsi tikrasis skonis.

Kitą dieną jis vis dar norėjo virti. Ir pagamino tokią prašmatnybę, kad ohoho!

Prašmatnaus kiniško patiekalo receptas

• Tweet
• Buffer
• Pin It