Sovietų laikų kulinarinės knygos

Sovietiniam žmogui valgymas išvis nelabai tiko prie šlipso… ups, tai yra ir šlipsas jam netiko, labiau jau kombinezonas.

Sovietiniam žmogui tiko šypsotis laimingam, mosuoti kūju, vairuoti traktorių, o laisvalaikiu – lėktuvą. Jo užmojai – iki kosminių erdvių, perspektyvoj buvo žadamos tūbelės su kokiu nors kombikormu su dienos kalorijų norma,o nuo virtuvės jis buvo visokeriopai atpratinamas. Sovietiniuose butuose gi patys žinot, kokio dydžio tos virtuvės, neitin ten valsą sušoksi.

Sovietiniais laikais net žodis “valgyti” neitin buvo gerbiamas ir pvz. rusų kalboje pusiau sėkmingai pavyko jį pakeisti “prinimatj pišču”, pažodžiui būtų “priimti maistą”.  “Prieš priimdami maistą, plaukite rankas”. Anų laikų komiški personažai būdavo kulinarinio technikumo studentai (negi rimtas žmogus galėtų studijuoti kotletus!), o komjaunuolės sarmatydavosi prisipažinti, kad jų hobis – tortų kepimas.

Bet vistiek neatpratino! Nei nuo tortų kepimo namuose, nei nuo sekso neatpratino.

Kulinarinės knygos būdavo toks pat deficitas, kaip ir bet kokios knygos. Pagal tai, ką turėjom namuose, ir kas buvo draugų namuose, ir kas buvo bibliotekoje…. spėčiau, kad viena lietuviška kulinarinė knyga per penkmetį. Nu gal pusantros.

Popierius šiek tiek stamantresnis už laikraštinį. Iliustracijų minimaliai. Sunku ką nors sakyt apie fotografų darbą, nes spaustuvės padarydavo nebūtinai taip, kaip nuotraukose, o taip, kaip jom gaudavosi. Įžangoj rašydavo apie komunistų partijos suvažiavimus.

Iš tų knygų išsirinkti, ką gaminti nebuvo taip paprasta: tam tikrais periodais tekdavo atmesti visus receptus, kuriuose įrašytos mielės. Kitais kartais – visus, kuriuose buvo želatinas. Arba majonezas. Supaprastinti kvepiančius piprus iki juodųjų pipirų ir apsieiti be razinų. Grietinėlės gauti iš kaimo arba vagių, nes parduotuvėse nebūdavo. “Man reikia 5 pakelių sviesto”,- prašydavo sovietinė moteris pardavėjos. Tuo metu vienam žmogui galėdavo tik po vieną. “Man reikia 5 pakelių, noriu išsikepti napoleoną”,- prašydavo. “Imk margariną ir išsikepk brežnevą”,- atšaudavo pardavėjos.

Kaparėlių nei kivių, alyvuogių anei bazilikų nė jokių avokadų… neee, tokių keistų žodžių kulinarinėse knygose nebūdavo.

Sūris receptuose reikšdavo bet kokį fermentinį sūrį. Arba vadindavo jį olandišku.

Tarybinei moteriškei vistiek iki ištvirkimo norėjosi kulinarinių receptų. Prenumeruodavo “Tarybinę moterį” dėl viduriuke įsegto prasto popieriaus priedo su vienu kitu barščių receptėliu, ir netgi “Rabotnicą” – dėl to pačio. Klijuodavo iškarpas į sąsiuvinuką, kartu su ranka užsirašytu mišrainės receptuku, kuriam reikėdavo majonezo, kurio kartais turėdavo, o kartais ne.

Rašinėliai apie anų laikų gastronomus, apie mėsos parduotuves

11 thoughts on “Sovietų laikų kulinarinės knygos

  • 2010/11/25 at 19:25
    Permalink

    Pati perskaičiau – prisijuokiau ir paskui dar saviškiui skaičiau ir abu juokėmės 😀

  • 2010/11/26 at 08:56
    Permalink

    Skaičiau ir raičiausi. 🙂 Į tą temą prisiminiau, kaip vartydama senus žurnalus su keliais receptais, prie ingredientų sąrašo matydavau skliausteliuose pastabą “jeigu turite”. Ir šitaip – pusė komponentų. Tai jei neturi, vadinasi, eini į tarybinę konditeriją ir perki griliažinį tortą, kirviu neįveikiamą “jaunystę” arba plikytukų – jeigu pasisekė ir jie šviežūs, suvalgai visus dar pakeliui namo ir grįžus pasakai, kad viskas buvo išpirkta. 🙂
    Mano mama neprijaučia virtuvei, tai aš gal 15 savų ir kokius 35 šeimynykščių gimtadienius atšvenčiau su griliažiniu tortu.
    O mano pačios pirmas keptas tortas buvo “brežnevas”, nes mama pagailėjo deficitinio sviesto, jei vis tik nesigautų… 😀

    Ačiū, Dalia, pakėlei nuotaiką visai dienai. 🙂

  • 2010/11/26 at 13:35
    Permalink

    O aš tebeturiu, kaip pati minėjai, sąsiuvinį su priklijuotom iškarpom iš anuometinių žurnalų. Buvau paauglė ir kodėl rinkau, atsakymo neturiu, nes nieks nieko iš jų negamindavo. Tipo, gal pravers… Buvo kažkokia “tų laikų” kolekcionavimo manija. Juk rinkdavom aktorių (rusų, žinoma) nuotraukas, atvirukus, kalendoriukus ir dar visokius niekalus… 🙂

  • 2010/11/26 at 14:34
    Permalink

    ak tai skaitot ir linksminatės? O čia beje ne anekdotas, o pagyvenusios moteriškės tikras liudijimas 😀
    Man anų laikų griljažinis ir jaunystė sukelia labai gerus prisiminimus, ypač jaunystė. Bent mūsų miestuke tortai-pyragai daugmaž sąžiningai būdavo kepami, nu aišku jaunystė gražiai neatsipjaudavo, tik sukiši vidun peilį ir iškart chaosas, bet tikrai skanus chaosas.
    Aušrra, tokie sąsiuvinukai yra vertybė, verti palikti ateinančioms kartoms

  • 2010/11/26 at 15:11
    Permalink

    Dalia, man griliažinis pats skaniausias tortas! 🙂 Vietinėje konditerijoje jis būdavo dviejų “rūšių” – sausas arba drėgnas, nelygu kokia pamaina kepė. Jei pataikai ant drėgno, tai fantastika! Dabar jau 100 metų nėra nei konditerijos, nei griliažinio.
    Klausyk, o tavo miestuke juos po šiai dienai kepa?.. 😉

  • 2010/11/26 at 21:43
    Permalink

    Tų laikų, žinia, aš tikrai neprisimenu ir prisiminti negaliu, bet vis tiek skaičiau kvatodama 😀 Ačiū už tokį linksmą vakarą! 🙂

  • 2010/11/27 at 12:40
    Permalink

    Vilma, kažkas kažką kepa, bet jaunystės nebėr
    Asta, tų laikų knygų jei ne namuose, tai pas mamą tikrai rastum

  • 2010/12/10 at 15:50
    Permalink

    Na toks “rūgštus” penktadienis buvo ;///, o paskaičiau ir viskas “atitirpo” ;)), grįšiu po darbo, susirasiu ir aš tą savo užrašų- receptų knygą, išsikepsiu gal kokį gorbačiovą iš tų produktų ką turiu ;))) labai ačiū jums už gerą nuotaiką!!!

  • 2010/12/11 at 11:20
    Permalink

    Aida 🙂 papasakok ką kepei

  • 2011/02/17 at 06:08
    Permalink

    na as prisimenu tuos laikus labai puikiai !!!! Ir sasiuvinuka dar iki siu dienu turiu, kur is laikraciu iskirpti receptai ir tvarkingai suklijuoti! Daugumos ju niekada net nepabandziau pasigaminti, bet tureti toki sasiuvinuka man labai reikejo ! Jis pas mane kaupiamas nuo 4 klases. Tai jam jau kokie 35m. cha…. ir is Lietuvos kai isvaziavau i amerika ta savo sasiuvinuka pasiemiau !!!! Ir torta kazkoki atsimenu kepdavau is to sasiuvinuko su plikytu kremu ir visa gimine labai girdavo ir labai skaniai valgydavo !!!!
    Tikrai geri prisiminimai!!! Cia ta sovietmecio tema galetume rasyti prisiminimus ir rasyti, jaunimui dabar tai juoka kelia, o mums tai tada visai nejuokinga buvo !

  • 2012/09/07 at 11:55
    Permalink

    O man iki kokių dešimties metų teko “Pavasariu” per gimtadienį džiaugtis, nors esu gimusi rudenį. Kartą tas pavasaris buvo papuoštas grybukais. Ir ne bobausiais, o baravykais. O paskui “ant bangos” užėjo “Medutis”… Kažkada su broliu pasidžiaugėm, kad gimėm sovietiniu laiku: kliuvo ir spaliuko ženkliuku pasidžiaugt, ir pioneriaus kaklaraištį pusmetį panešiot ir blokados metu nuostabaus skonio lietinių paragaut. O po to užėjo visokių stebuklingų produktų laikas: limonadas bambaliais, turkiški sausainiai…šitas viskas, žinoma, jau buvo po to, kai kaimo krautuvėj buvo juodos, forminės duonos ir batonas. jei kas važiuodavo į Klaipėdą, prašydavom “Palangos” duonos.
    Liūdna turėtų būt dabartiniams dvidešimtmečiams…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies