Sovietinių laikų mėsos parduotuvė

Kai parduotuvė būdavo tuščia, atrodė labai didelė, o kadangi didelė, tas tuštumas dar akivaizdesnis. Turiu omeny – pirkėjų nebuvo. Pardavėjos buvo: dvi, su baltais chalatais, prieky užsagstomais guzikais, ir… tokį darbą dirbant, suprantate… sunku išlaviruoti, kad balti chalatai liktų balti, ant pilvų būdavo mėsos žymės. Parduotuvėje buvo dvi virtinos – viena mėsai, kita dešroms. Kai tuščia, tai ir vitrinos maždaug tuščios. Būdavo tik rūkytų ir nesvietiškai brangių dešrų, tokių brangių, kad jų nieks maistu nelaikydavo, o tik prabanga.

Normalios dešros atsirasdavo tik tam tikru grafiku ir buvo jos trijų rūšių – daktariška, pieniška ir panerių. Dar sardelės ir sosiskos. Kainuodavo apie 2 rublius kilogramas. Skanios būdavo, jau kas tiesa, tas tiesa. Eidavo pletkai, kad į jas dedama tualetinio popieriaus, ot šito negaliu nė patvirtinti, nė paneigti, atskiru kąsniu dešroje jo nepasitaikydavo. Tiesą sakant tualetinio popieriaus sovietinėje visuomenėje išvis retai pasitaikydavo, nebent kultūros rūmuose prieš partinius suvažiavimus.

Grįžtant į anų laikų mėsos parduotuvę (iškaboj tiesiog žodis MĖSA, jokios beletristikos), grindys ten buvo mažų rudų plytelių, sienos baltų plytelių, ant jų- skerdienos schema, kur parašyta nuo kur atpjovus mėsytė kaip vadinasi. Bet kad taip nepjaustydavo, kaip schemoje parodyta.

Dabar nebeprisimenu, kokiu reguliarumu parduotuvė prispildydavo – prekėmis ir pirkėjais, dabar nebeprisimenu, bet tada grafikai buvo žinomi visiems suinteresuotiems asmenims, dar iki parduotuvės atidarymo jie laukdavo už durų, o paskui prigūžėdavo pilna parduotuvė ir išvingiuodami zigzagais užpildydavo erdvę.

Eilė slinkdavo gana greitai, visi apmąstymai ir pasirinkimai būdavo padaryti iš anksto, maždaug tuo momentu, kai priartėdavai prie vitrinos ir apžvelgdavai ten sumestus mėsos kalnus. Galėdavai nusižiūrėti kokį nori gabaliuką. Visi jie buvo panašūs viens į kitą: maždaug kilogramo dydžio, visi sukomponuoti iš kauliuko, rausvo liesumėlio ir plataus balto lašinio su oda. Kiauliena, mes paprastai misdavom kiauliena. Kartais vitrinoj atsirasdavo jautienos, gal tik tam, kad visam laikui net nuo minties atgrasytų, nes ji atrodydavo kaip stambaus kaulo fragmentas su didelėm geltonom gyslom, su geltono riebalo dalimi ir su nedideliais raudonos mėsos sluoksneliais tarp tų geltonumų.  Vaizdingas atsakymas į mįslę: kada karvė tampa jaučiu? – kada patenka į mėsos parduotuvę.

Vištienos kartais būdavo, bet jokių ten atskirai kakliukų, ar atskirai kulšelių. Visa višta, su skiautere ir su nagais, arba imi, arba ne, ir džiaukis kad nupešta ir išdarinėta. Kabėdavo jos ant kablių pardavėjai už nugaros. Turėdavai per atstumą įvertinti, koks jos kaip dedeklės stažas.

O kiaulienos kai atveždavo, tai išpirkdavom kaip mat. Gretimoj patalpoj pokšėdavo kirvis. Būdavo tikra laimė, jei priartėjus eilei, pardavėja išeidavo į tą patalpą ir grįždavo su bliūdu ką tik pakapotų gabaliukų – šansas pasirinkti su mažiau lašinio žymiai didesnis. Kepti kepsnius iš pirktinės mėsos būdavo prasta idėja, nors nugarinės kokius 5 centrimetrus įsigytame mėsos gabaliuke galėdavai aptikti. Bet patys pagalvokit, o kur tą lašinį dėt? Kauliukas į sriubytę, viskas kitkas į kotletus.

Ir tikrai nebuvo vaikystė alkana.

Gal tik maitinimosi požiūriu monotoniška.

Pažiūrėk dar:

16 thoughts on “Sovietinių laikų mėsos parduotuvė”

  1. buvo pas mus giminėj toks devintas vanduo nuo kisieliaus – Filiuku vadindavom (nuo žodžio “filė”). dirbo jis Klaipėdos mėsos kombinate. man iki šiol stovi akyse jo pasakojimai kaip iš ten mėsa buvo nešama, vagiama. kaip apsivyniodavo tais “filė” ant pliko kūno. taip ir įsivaizduoju garuotas vyriškas kojas filiukais apsuktas. mėsos pas jį svečiuose nevalgydavau…

  2. ak taip, aš irgi girdėdavau panašius pasakojimus, bet įsivaizduodavau, kad apsivynioja aplink liemenį 😀

  3. Ir aš atsimenu tų egzotiškų dalykų – man, kaip vaikui, įstrigo baisinga smarvė “tose” parduotuvėse. Bet kad mažai tos mūsų mamos (gal ne visų, bet manau, kad daugumos) stumdydavosi tokiose įstaigose. O geros mėsytės – ir “palendricų”, ir šoninės ir jautienos visuomet iš kažkur paslaptingai 🙂 gaudavo. Viskas gi, tikriausiai, per tuos egzotiškai atrodančius vyrus ir moteris, dirbusius mėsos kombinate. Veikė pogrindis, ką čia pogrindis – mėsos mafija. O kiek nuosavų namų sovietmečiu pastatyta “ant mėsos kalnų”…O iš Klaipėdos mėsos kombinato ne tik ant kūno, bet ir sunkvežimiais veždavo…
    Na ir temą čia užvedei, Dalia 🙂

  4. Aušrra, mano tema paprasta, bet Egidija ją įdomiai pasuko… apsuko… aplink kūną…

  5. Matai, Dalia, nesijaučiu dar tokia sena, kad gerai atsiminčiau, kaip tos parduotuvės atrodė. Pamenu tik maždaug, nes nelabai rūpėjo man ten po jas vaikščioti, gal dėl to Egidijos pakreipimai kažkaip daugiau emocijų paliko…:) Tu kažkokiu tai neaiškiu būdu labai meistriškai atkūrei tą “aną” vaizdą, nors jokiu būdu netikiu, kad jaustumeis tokia, na žinai, solidžia teta 🙂

  6. cha, aš išvis savęs tokioj parduotuvėj nepamenu buvus. gal kad kaime gyvenom ir beveik visko savo turėjom, arba mama po blatu iš kažkur susivairuodavo sasiskų ir jautienos dešroms (bet tikrai ne iš Filiuko 😀 ). kiaulikes ir vištas gi pjaudavom ir pjaudavom pačių kieme.

  7. Tikrai, tos parduotuvės būdavo labai didelės. O gal mes mažos? 🙂

    Ir pas mus namie ant stalo karbonadžiukai, vištytės, dešrytės kvepėdavo. Tikrai, kaip turėjo suktis mama, kad mus skaniai pamaitint…

    Mano prisiminimas toks: turėjom labai išrankią maistui pinčeriukę. Beje, tos “skaniosios” šlapiankės ji nevalgė 🙂 Dažniausiai jai pirkdavom inkstus, mirkydavom piene, po to virdavom (dabar kai pagalvoju, siaubas kažkoks, kiek laiko skirdavom šuniuko maistui… O tų verdamų inkstų kvapas, brrr). Tai va, pasiuntė mane mama į parduotuvę pirkti inkstų. Ir kaip tyčia, padavė į prekybą normalios mėsos. Eilė iš tetulių rangėsi keliais ratais. Atstovėjau ją didvyriškai, tikrai ne vieną valandą. Ir kai priartėjau prie vitrinos pamačiau, kad inkstų nėra (juokingai skamba :)) Betgi tiek stovėjau!.. Ir tada pastebėjau KARVIŲ UODEGAS. Tikrai tikrai. Daugiau niekada niekur neteko matyti tokio čiudo. Bet net ir taip laikais jų niekas nepirko 🙂 Tik aš. Iš nevilties. Paėmiau tris… Jos buvo šaldytos, virš metro ilgio. Baisūs baisūs stagarai. Spėkit, kaip man jas supakavo? 🙂 Niekaip! Turėjau tik nedidelį maišelį, tai apvyniojau per vidurį tas uodegas, ir taip rankose nusitempiau namo. Neįsivaizduoju, kaip turėjo atrodyti: nedidukė dvylikametė, nešanti tris šaldytas karvių uodegas, Vilniaus centre (ta parduotuvė vadinosi “Talinas”, prie Seimo, gal kas atsimena :)).
    Tėvų reakcijos man grįžus daug neaprašinėsiu: iš pradžių apako iš nuostabos, o po to ilgai ir nuobodžiai juokėsi. Ir iki šiol kartais juokiasi… Tapau šeimos anekdoto “Trys karvių uodegos” heroje, hmmm… Užtat ciucikė griaužė virtas uodegas beveik dvi savaites. Apsilaižydama 🙂

    Atsiprašau už nepadoriai ilgą komentarą, bet prisiminimai užplūdo, labai gera tema 🙂

  8. šitie gi ispanai ar kas ten tokie nepadoriai skanią sriubą ar troškinį verda iš tų uodegų 😀 šuniukas turbūt gurmanas, jautė, kad ne šiaip sau ką griaužia 😀

  9. Labai džiaugiuos, kai randu tokius fainus ir įdomius komentarus 😀
    Dar į karvienos temą atsiminiau… buvom ekskursijoje kažkur Rusijoje. Užėjom į valgyklą. Vienas patiekalas vadinosi “vymia”. Kas tas yr? – klausinėjom. “Nuuu… Korovje vymia.” Tada tik dašilo, kad tešmuo. Turbūt pasibaisėjom ir nevalgėm, nes kažkaip neatsimenu, kad būčiau valgiusi.
    Nors kai pagalvoji, tai lenkiški “flekai” vistiek šiurpiau.

  10. vėl įkišiu savo trigrašį, neišsemiama tema 😀
    vaikystėj kažkas pripasakojo, o aš šventai tikėjau, kad sasikos iš tų tešmenų yra gaminamos. ir galvodavau “ot skanius dalykus tos karvės nešioja” 😀 gal be reikalo tokio delikateso neparagavot?
    o fliakų irgi esu bandžius – lygiai vieną šaukštą. kas liko atidaviau kažkuriam iš druskininkiečių, kurių skrandžiai matyt mėgsta tokius dalykus, gi šalia lenkų gyvena…

  11. Lenkijoje verdama sriuba iš galvijų skrandžių gabaliukų. Kai Lenkijoje nori paragauti kažko tokio lenkiško, dažniausiai išgirsi patarimą valgyti flekų. Bet labai mažai kam jie patinka. O gal tose pakelėse užeigose neskaniai išverda. Šiaip ar taip net ir pati idėja skamba atstumiančiai.

  12. as kazkaip mesos parduotuves neatsimenu,nes buvo visa mesa vienam dideliam prekybos centre…
    Atsimenu zuvies parduotuve vadinosi berods “Zuvine”(dabar tose patalpose bankas) tai smarve ziauri budavo zuvies,net nezinau,gal labiau silkes kvapas nei zuvies.Zuvies,silkes parduotuveje nera jei nera zmoniu,nes jau ispirkta,bet parduotuve dirba nors nera ka aprduoti,absurdas.
    Darbuo “akvariumas” talpa gyvai zuviai,per kruva metu nemaciau ,kad ten kas plaukiotu gyvo.
    O flekai skanu as irgi buvau nevalges ,pradejau valgyti,o ne galvoti kaip ten kas.Daug yra gurmanisku ir netik patiekalu kuriuos geriau negalvoti ,t.y. neisivazduoti kaip daro/gamina ir nereikes paranojisku buti.Flekus vis nusiperkam kai bunam PL,pardese yra padarytu su prieskoniais ir t.t.,isimetei i puoda,biski vandens,kelais bulves jei nori ir valgai :)Jei be bulviu tai isviso tik uzvirti ir padaryta 🙂

  13. aš irgi atsimenu vieną parduotuvę, iš kurios kelis metus neišnyko pašvinkusios žuvies kvapas. Bet ji jau possovietinių laikų

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *