Sovietinių laikų gastronomas

Ką aš žinau, kodėl negalėjo vadintis paprastai “maisto prekės”, kodėl vadinosi tarptautiniu žodžiu “gastronomas”.
Gal kad atvykėliai nelietuviai lengviau rastų ir suprastų.
Nes tikrai atvykdavo kaimynai nusipirkti maisto, nes.. tokie buvo laikai.
Ir mes pratikrindavom kaimynų gastronomus, ir tuos, kuriem būdavo nukritus viena iškabos raidė ir vadindavosi Astronomais, pratikrindavom tuos irgi, nes… tokie buvo laikai.
kai važiuodavom su klase į kokį didmiestį ekskursijon, mamos visiem prisakydavo nupirkti kvepiančiųjų pipirų, nes mūsuose jų nebūdavo. Nerasdavom ir didmiesčiuose, nes nelabai ir ieškodavom, pipirai gi ne saldainiai kokie kad mums rūpėtų.

Gastronomai būdavo dideli. Bent keli prekystaliai. Viename kartais būdavo dešros.

Kitame visada būdavo pieno ir kefyro stikliniuose buteliuose. Jie būdavo uždaryti spalvotu folijos skridinėliu – reikėdavo nešti nepavertus ant šono, nes nelabai patikimai laikydavo tie skridinėliai. Pienui vienokia spalva, kefyrui kitokia.  Ant skridinėlio būdavo įspausta data ir dar kažkas, bet viskas sunkiai įskaitomo. Vienam butely tilpdavo pusė litro pieno ar kefyro. O mažuose stikliniuose indeliuose ir grietinė. Kas atsimena, kaip nyku buvo plauti tuos stiklinius butelius? Turėdavom specialų šepetį, bet indų plovikliai dar nebuvo atrasti.
Moterys išeidavo dirbti į įstaigas nešinos tuščiais buteliais, nes planuodavo eidamos namo užsukti gastronoman ir apmainyti tuščius į pilnus.
Pienas būdavo tik iš artimiausios pieninės, o mūsų artimiausia nepakavo į pakelius, todėl juos matydavom tik su klasiokais nuvažiavę į didmiestį  ieškoti kvepiančių pipirų.

Buvo dar gastronome skyrius su paslaptingu pavadinimu: bakalėja. Ten ant lentynų ornamentiškai išdėliodavo žuvies konservus. Pomidorų padažą vadindavo tomatų pasta. O aliejus buvo tik saulėgrąžų nerafinuotas, labai intensyvaus kvapo, skanus mišrainėms, bet neįmanoma ant jo ką nors kepti, todėl kepdavom ant taukų, kurių nebūdavo pirkti ir reikdavo jų gauti iš kaimo.
Prieš naujus metus atsirasdavo majonezo ir žirnelių, bet ne visada parduotuvėse, kartais – darbovietėse, Neklauskit kaip, neatsimenu. Bet prieš naujus metus atsirasdavo.
Ir kavos tirpstančios atsirasdavo. Deficitų deficitas, arba indiška, arba braziliška, arba latviška.
Maltos kavos būdavo dažniau, bet nelabai ją vertindavo. Ją reikėdavo virti, įdėję į puoduką neužpylinėjom. Gal nebuvom šio metodo atradę, o gal kava buvo kitokia. Bet tikrai ne visada su miežiais.

Kartais gastronomuose būdavo net šokolado. Ne visada. Kartais. Šokoladiniais periodais.

19 thoughts on “Sovietinių laikų gastronomas

  • 2010/09/06 at 18:41
    Permalink

    taip ir prabėgo vaikystė beskaitant 🙂

  • 2010/09/06 at 19:29
    Permalink

    man vat toks vienas geras bruožas tų gastronomų įsiminė – ten niekada nesikeisdavo kainos. kaip kainavo šokoladukas “sport” 18 kapeikų, taip visą vaikystę ir nesikeitė. prieš eidama į parduotuvę visada galėdavai susiskaičiuoti kiek pinigų išleisi ir iškart galėdavai pajusti, kad pardavėja bando apsukti. man, kaip žlibai akuliorčikei, labai gėda buvo neštis akinius einant apsipirkti, tai kai reikėdavo kažkokių saldainių, esančių už tetulės pardavėjos nugaros, bandydavau jų kantrybę su klausinėjimais – “tie žali, kokie ten, po kiek”, “ne, nenoriu “teatrinės”, kokie ten tie raudoni? “pergalė”? gerai, pusę kilogramo”.

  • 2010/09/06 at 21:41
    Permalink

    Oi, tuos šokoladukus po 18 kapeikų iki šiol prisimenu. Bliamba, galėtų tokių ir dabar būt. Kokie jie skanūs būdavo, tai negaliuuuu. Man patikdavo “Sprintas” ir dar toks raudonas su ramunėle lyg tais. Gerai jau nepamenu. Bet buvo kažkas tokio!

    Dar pienas būdavo tokiose piramidėse 🙂 O bananus taigi žalius pardavinėdavo. Juos slėpdavom po sofke, kad prinoktų 😀 Jeigu kas važiuodavo į Maskvą, tai lauktuvių visada parveždavo bananų. Ot laikai buvo!

  • 2010/09/07 at 10:13
    Permalink

    Labai smagu skaityt apie tuos laikus (gal smagu, kad praėjo, o gal kad buvo seniai? O gal kad vaikystė :)).. Ir prisimint stiklinius butelius su žaliais arba mėlynais folijos skridinėliais (spalvas tai pamenu, bet kuri reiškė kefyrą, o kuri pieną?..).
    O stebuklingas deficitinių prekių atsiradimas labai priklausė nuo darbovietės.. Mūsų namuose dažniausiai neatsirasdavo 🙁 ir kaimo neturėjom, tad prisimenu, jog valgydavom daugiausiai košes (grikių kažkodėl retai, bet dažnai – makaronų :))
    Ir dar. Mano mėgstamiausias vaikystės šokoladukas – “Flamingas” 😉

  • 2010/09/07 at 16:08
    Permalink

    Jooo, kaip pirštu į akį – viską taip ir prisimenu. Tik man dar atmintyje įstrigo “bublikai” ir bandelės su džemu. 🙂 Ir dar prisimenu tokius talonus be kurių nenusipirksi kruopų, cukraus ir kitų gėrių. Pamenu kaip namo pirmininkas periodiškai atnešdavo. Kas turi vaikų – daugiau kuponų manų kruopoms ir cukrui, kas neturi, tam blogai. 🙂
    O “Flamingas” ir mano mėgstamiausias šokoladukas buvo. Dar “Fregata” labai patiko. Kaip užsimaniau dabar… 🙂

  • 2010/09/08 at 08:12
    Permalink

    Kažkodėl jūsų minimų šokoladukų neatsimenu. Atsimenu “Nomedą”. Kartą draugė davė man vieną, pastebėjo mano įprotį valgyt saldainius ne atkandant po kąsniuką, o visą iškart burnon susikišant, sako, norėjo pažiūrėt, kaip visą nomedą burnon grūsiu.

  • 2010/09/08 at 08:42
    Permalink

    Nu nu ir kaip viskas baigėsi? 🙂
    O dėl valgymo po gabaliuką – man rodos visi vaikai visą saldainį į burną susigrūda. 🙂 Va dabar – atkandi tris kąsnius ir apsimeti, kad čia buvo trys saldainiai. O vaikystėje, juk neskaičiuoji tų, kaip ten tų, garsiai neminėtinų… 😀

  • 2010/09/08 at 09:19
    Permalink

    Vilma, draugės duotos nomedos nebeliko, sovietinių laikų irgi nebeliko, o ir dantų man… nebeliko… beveik
    Tik viskas dar nesibaigė
    dar tęsiasi, ir gana įdomiai, sakyčiau, tęsiasi

  • 2010/09/08 at 12:04
    Permalink

    Tu nereali! 😀 😀 😀
    Reikia aplankyti tamstą su bonka giros, bo jaučiu būtų apie ką pasikalbėti. 😀

  • 2010/09/08 at 17:37
    Permalink

    Hahaha! O as dar ir kolekcionavau saldainiu popieriukus, gaila, kad neissaugojau kolekcijos, dabar butu idomu pasiziureti, nes pavadinimus prisimenu, bet skonio/spalvos – jau nebe.

    Dar prisimenu pries pat panaikinant rubli tevelis sake eit isleist visus turimus, bet kodel, nepaaiskino. Nuejau, bet taupuole as, tad nusipirkau tik viena kramtoske, o kita diena bevertes patapo mano sukauptos kapeikos! Tai grauziaus :))

    O vat nei pieno, nei grietines, nei desru neprisimenu, nes mes turejom du kaimus, is kur viska ir vezdavom.

  • 2010/09/08 at 21:32
    Permalink

    Vilma, gali atlėkt, ir aš rimtai tą sakau.
    Ziu, ir tas viskas yra istorija…

  • 2010/09/09 at 10:13
    Permalink

    Patinka man rimti žmonės. 🙂 Diktuok adresą, rašausi… 😉

  • 2010/10/02 at 00:03
    Permalink

    Kokios istorijos! Labai labai įdomu skaityti 🙂 Man 21 metai, augau jau laisvoje Lietuvoje, o vilkus ir meškas ant pinigų teatsimenu tik kaip per rūką, todėl be galo smagu skaityti tokius prisiminimų rašinukus ir dar su labai geros ironijos prieskoniu 🙂 O tai, kad istorijos iš pirmų lūpų, prideda visko dar daugiau. Labai siūlyčiau pasižiūrėti filmą “Balkonas” (tai lietuvių filmas) jei nematėt. Kažkodėl šito tipo įrašai man jį priminė. O jei nematėt, bet nežinot, kaip jį gauti, tai mielai pagelbėčiau 🙂

  • 2010/10/03 at 17:18
    Permalink

    Rimantai, iš šiandienos taško žiūrint kai kurie dalykai man pačiai atrodo neįtikėtini, negi taip iš tikrųjų buvo. Kaip malonu, kad skaitai. Esu girdėjus apie filmą “Balkonas”, bet kol kas tingėjau jo ieškoti.

  • Pingback: Sovietų laikų kulinarinės knygos | Septyni virtieniai

  • 2011/03/01 at 04:03
    Permalink

    Ir dar gastronome netoli mano namu, Kaune Laisves alejoje, darydavo skaniausia pasaulyje pieno kokteili ! Eile zmoniu visada stovedavo,o gastronomininke tik traukdavo beveik uzsalusius pieno butelius ir plakdavo ta kokteili su sirupu. Sirupas kiek pamenu visada buvo tik vienos rusies. Ir gerdavome visi vos ne is vienos stiklines… na juokauju, gal kokiu 10 tu stikliniu turejo, praskalauja po tokiu kraniuku ir vel pilsto kokteili. Kokteilis budavo saltas, ir jei vaikai geria, tai jie budavo ilgiau uztrunka, tada jau zmones stovintys eileje ziurek pradedavo nerimauti, nes jie laukia tu stikliniu….
    Oi laikai buvo…. tikrai buvo…. neisgalvotos cia tos istorijos !!!

  • 2011/03/02 at 03:06
    Permalink

    Dabar kaip neįtikėtinai skamba, kad susilėtindavo viskas būtent dėl stiklinių. Taip… tuomet būdavo taip….

  • 2013/10/10 at 16:38
    Permalink

    ei o kur tarchunas,coca- cola,pepsi ?Gi buvo sitie irgi,kartais 🙂
    Nostalgija kai prisimeni kai duona pjaustydavo kai paprasai+suvynioje i popiera,kazkada veliau jau ir paciam buvo galima atsipjauti….:)
    A jo pieno buteliai atsimenu baltas kamstis-pienas,zalias-kefyras,o vat melynas/zydras-neatsimenu kas…

  • 2013/10/12 at 12:47
    Permalink

    oooo, tarchunas… koks skanus ir koks žalias, žiauriai brangus. Jis atsirado vėliau. Pradžioj limondai būdavo “diušes” ir “buratinas”. Būdavo stikliniuose buteliuose, limonado kaina dvigubai ar trigubai mažesnė už stiklo taros kainą. Apie coca colą buvom girdėję, nebuvom akyse matę. Pepsi atsirado gal kartu su tarchunu. Prabanga neapsakoma, tokia skani ir brangi.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *