Sovietinių laikų daržovių parduotuvė
Sovietinių laikų lietuvis į daržovių parduotuvę užsukdavo retai. Bulvių užsiaugindavo kolektyviniam sodely arba parsiveždavo iš tėvų, kurie turėjo kolektyvinį sodelį, arba iš kitų giminaičių, kurie gyveno kaime. Kas be ko, tekdavo sudalyvauti bulviakasyje, betgi ne visada lydavo.
O daržovių parduotuvėje nelabai ko daugiau ir būdavo – žemėtų bulvių, žemėtų morkų ir kelios lentynos stiklainių. Svogūnų gal dar. Rudeniop, tiesa, atsirasdavo kubilas raugintų kopūstų ir kubilas raugintų agurkų, bet normalus sovietinių laikų lietuvis šito gero paprastai prisigatavodavo pats.
Jeigu jau kas ateidavo pirkti valdiškų bulvių, turėdavo atsinešti “sietką”, tai toks tinklinis maišiukas su rankenom pirkiniams nešiotis, lietuviškai taip ir vadinosi tinkleliu, bet aš girdėdavau sakant tik “sietka”. Parduotuvės kampe sienoje būdavo tokios mažos durelės su sklende. Pardavėja tą sklendę atidarydavo ir pirkėjas galėjo pro tas dureles į savo “sietką” prisikrauti bulvių. Paskui jos būdavo sveriamos mechaninėmis svarstyklėmis. Procesas sovietinei prekybai gana išimtis, nes su kitais dalykais buvo visiškai neįmanoma prekę rinkti pačiam pagal jos grožį ar atmesti įgedusią.
Pardavėja nesirengdavo baltu chalatu, o tokiu tamsiai mėlynu, nes prie žemėtų bulvių jis labiau tiko. Išvis parduotuvėje vyravo žemių kvapas, o dar ekologiškai gendančių daržovių, tai nieko stebėtino, jei pardavėja dažniausiai būdavo be nuotaikos. Atėję pirkėjai jai gerokai trukdydavo.
Dar jeigu apie bulves, tai buvo vieni ypatingi metai, jei neklystu, tai 1980-ieji. Ruduo buvo begaliniai lietingas, visos Lietuvos bulvės paskendo dar būdamos laukuose, ir pradėjo pūti taip pat dar būdamos laukuose. Valstybė turėjo paruošų planą, tai yra tam tikrą bulvių kiekį, kurį turėjo sukrauti savo sandėliuose, o kolchozinėms bulvėms buvo kapiec. Kvietė gyventojus, kad parduotų valstybei bulves, užaugintas savo kolektyviniuose sodeliuose ir priesodybiniuose sklypuose, o paskatinimui prigalvojo viliojančių priemonių: už parduotas bulves galima buvo gauti talonų deficitinėms prekėms. Pvz džinsams. Arba elektrinei tarkavimo mašinėlei. Patalynės komplektui.
Gyventojai – bulvių turėtojai atsidūrė prieš dilemą – remti bulvėmis studijuojančius vaikus ir giminaičius iš didmiesčių, kaip buvo įpratę, ar nusipirkti Džinsus. Superplanas, tačiau, buvo prisipirkti bulvių daržovių parduotuvėje, parduoti jas “į paruošas”, gauti taloną ir pirkti džinsus.
Valstybės atsakomasis žingsnis – į parduotuvę pakliuvo tik nuskustos bulvės! Ar dar ne visi išmirė, kas tas bulves atsimena? Blyškios nuskustos bulvės, būdavo pardavinėjamos supakuotos į plastiko maišelius tarp kažkokio skystimo. Vaikščiojo gandas, kad jos nuskustos cheminiu būdu, t.y. pamerkus į kažkokį tirpalą, o laikraščiai rašydavo, kad sveikatai tas nepavojinga.
Daržovių parduotuvė atgydavo, iš tikrųjų atgydavo tik kelis kartus per metus, kai užveždavo apelsinų. Žinia apie tai pasklisdavo akimirksniu. Viens dalykas – “sietkose” apelsino nepaslėpsi, sovietinius žmones, prisipirkusius apelsinų kaip mat gatvėse užpelenguodavom. Kitas dalykas – eilė ant gatvės prie daržovių parduotuvės. Ir trečias – niekad neapviliantis bobų telegrafas, veikiantis ne prasčiau už omintelį.
Apelsinai visuomet kainuodavo po du rublius už kilogramą, o ant jų būdavo maži lipdukai su užrašu “Maroc”.
Svarbu- būdavo dar tokie konuso formos sulčių pilstymo agregatai.
Tomatų sultys(niekaip nesupratau, kodėl ne pomidorų)galima buvo paskaninti druska. Padėta murzinas šaukštas šalia.
Kažkuriais metais buvo geras obuolių derlius, tai visos sultys bvuo su obuolių sultimis maišomos. Obuolių- aronijos pvz.
Dar pamenu sirgau plaučių uždegimu kai užvežė bene graikiškų apelsinų sulčių skardinėse po rublį. Dieviškas prisiminimas.Pasveikau net.
Dar Ikra kabačkovaja.
čia tai labai įdomu buvo paskaityti. kaip kaime gimus ir užaugus tokiose parduotuvėse tais laikais visiškai nesilankydavau. (nu bet ir kaime tik viena buvo, o ten viskuo, bet ne daržovėm, prekiavo).
bet jau kaip aš nekenčiau tų bulvių sodinimo, ravėjimo, rinkimo… visų tų daržų… kaip galėdama išsisukinėdavau (galvą skauda, kraujas iš nosies bėga, vidurius susuko ir pan.)todėl labai džiaugdavaus kai atvykdavo tetulė iš miesto ant pagalbos (čia apie šituos ir rašoma išnaudojamus giminaičius 😉
tik šiltnamį šiaip ne taip ištverti buvo galima – agurką kokį suvalgai ar pomidorą nusiraškai, vis smagiau…
Nujo…ką prisimenu iš tų pardų tai, kad jos kvepėdavo žemėm ir mėlynus pardavėjų chalatus…
Aš tokių parduotuvių nepamenu, nes bulvių, morkų, burokų ir kt. gėrio gaudavome “atidirbę” kaime pas senelius. Kaip dabar prisimenu visus ravėjimus, bulviasodžius, bulviakasius, šieno vežimus, vandens tempimą kibirais karvėms ganykloje atsigerti, skerstuves ir kt. Užtat iki šiol nesvajoju apie “savo žemės kampelį su ridikėliais”, man ir turguje gerai. 🙂
Gerai pamenu tas daržovių parduotuves.Tą kvapą jose, pardavėjas tikrai su tamsiais chalatais ir šaukštelį, vieną visiems, skirtą druskai įsidėti, sultims pasimaišyti ir pamerktą nelabai švaraus vandens stiklinėje.
Dabar atrodo ir ką mes ten galėjome nusipirkti. Atstovėję “kilometrinę” eilę kartais gaudavome nusipirkti žalių, žalių bananų (kurios po to vyniodavome į laikraščius ir taip nokindavome), retkarčias mandarinų ir apelsinų… Bet atrodo niekas nebadavome. Išaugome stiprūs ir sveiki 🙂 Aš net nepamenu ar būdavo pirkti ridikėlių ir salotų? Mano tėvai turėjo kolektyvinį sodą, tai daržoves ir vaisius savo išsiaugindavo.
O “kabačkovaja ikra” man labai patikdavo. Dabar tokią net pati konservuoju :-))). Ir dar tirštos, tirštos mango sultys jėginės būdavo…
troy, bent jau pas mum mažam miestely tie sulčių konusai būdavo gastronome, o ne daržovių parduotuvėj. Nelabai gi pritikdavo tuos kraniukus sukinėti žemėtomis pardavėjos rankomis.
Taip, apelsinų sulčių buvo vienu metu atsiradę. Ta skardinė už rublį nedidelė visai, tik atkakliausiems išlaidūnams… va nesumaniau plaučių uždegimu susirgti, būt gal ir man nupirkę.
O jūs, merginos, tokiom savo nuomonėm prieštaraujat teorijai, kad lietuviui yra genetinis poreikis rankas į žemę sukišti ir kapstyti… kapstyti…
Mano genai mutavo einant lažą runkelių vagoje.
O sulčių konusai pas mus stovėdavo konditerijose.
Kažkaip labai jau tamsta geranoriškai apie tas daržovių krautuves. Jų esminis bruožas visada būdavo smarvė, neįtikėtina smarvė. Per vasaros karščius kai kurios parduotuvės imdavo dvokti lygiai taip pat smarkiai ir lygiai tokiu pat kvapu, kaip perpuvęs šiukšlių konteineris.
Rašiau ne su geranoriška ar bloganoriška intencija, o tą, ką atsimenu. Žemių kvapą atsimenu.
Tai pas jus gera parduotuvė buvo 🙂
Pamenu, kad daržovių parduotuvės pagrindinis asortimentas buvo tuščios lentynos. Aišku, kitose parduotuvėse taip pat ne fontanai buvo Bet kitur bent jau pilnas lentynas kaliošų pristatydavo, ar dar kokio šlamšto. O ką tu ten pristatysi daržovių parduotuvėje jei yra tik morkos, bulvės ir burokas? 🙂
Kaišiadoryse buvo Universalinė, Ūkinės, 3 gastronomai, Bakalėja, Daržovės, Komisas, Knygynas. Dar buvo Radio prekių parduotuvė (stovėjo 2 telikai ir 2 radijos). Na šiaip visų asortimentą beveik išvardinti ir šiandien galėčiau 🙂
O baldų parduotuvės nebuvo? Viena keisčiausių įstaigų: ji stovėjo pilna baldų, kurių nusipirkti nebuvo galima. Tik galėjo pasižiūrėti, kokių baldų būna. Nusipirkti – ne.
Labai įdomu paskaityti, istorija su nuskustomis bulvėmis tikrai verta knygos – niekas nepatikėtų, kad reali. Ačiū už nuorodą.
As tai atsimenu irgi,nes gyvenom per 20 metru nuo darzoviu pardes…Dar buvo joje ir sulciu “baras” :)BUdavo supilta i grafinus ar panasiai sultys 2ar3 rusiu…:)
Atsimenu dar kazkaip melynus kopustus…
Kas dar ten buvo nelabai atsimenu,mazas buvau ir nevadovavau pirkimui :)BUlviu savaime suprantama buvo…
O eiles budavo netik kai apelsinus gaudavo ale kai bananai atsirasdavo..tikdavo ir zali,nokindavom ant palanges,kokie skanus buvo…ech tas negavimas ko ir kiek nori tais laikaais…
Aisku darzoviu pardeje pro galines duris irgi gaudavom…kartais net tie kur laukia eileje nieko negaudavo…:(
Turejom dar ir “prekybos centre” tu laiku kuris buvo didziausias mieste…ten irgi baltas savo dare,ypac konditerijos skyriuje…:)IR alasu baras buvo,ten galedavai apvalgyti vaikas uz dyka ir t.t.t
Smagu prisiminti vaikyste 🙂
Dikiz, būdavo BANANŲ!!!??? Aš tais laikais buvau mačiusi bananus tik iš Maskvos parvežtus. Net nežinojau, kad ir Lietuvoj pasitaikydavo.
Bananų tikrai būdavo. Kokį karta per 1-2 metus “išmesdavo” prekybon (Vilniuje)