Sovietinių laikų bufetas

Būdavo tokie aukšti stalai, prie kurių reikėdavo valgyti stačiomis. Užtai liaudyje tas vietas kartais vadindavo arklidėmis: “todėl, kad ten stačiomis geria”. Man šiek tiek per aukšti, mano smakriukas kaip tik sulig lėkštute.

Bet ne tie stalai buvo bufeto esmė – galėjo būt ir staliukų, prie kurių sėdima. Ir net vazelės ant jų galėjo stovėti su gėlyte. Bufeto esmė buvo kiaušiniai su majonezu, o prabangų prabanga – liežuvis su majonezu. Atminkim, majonezas pats savaime buvo prabanga, ir neegzistavo jokių majonezo rūšių. Tiesiog majonezas.

Sūris ant sumuštinių būdavo šiek tiek padžiuvęs, užtat varškė su grietine ir cukrum skani.

Karštos dešrelės su garstyčiom – topų topas.

Dideliam puode išvirta balinta kava, gatavai pasaldinta, įpilta į briaunotą stiklinę. Arbata, pataisyta metaliniame virdulyje ir įpilta į briaunotą stiklinę. Ir bufetininkė su cheminiu būdu suraitytomis garbanomis, truputį karalienė, nesgi valdo majonezą, bet šiaip jau nebloga moteriškė. Jei gražiai elgsies ir neišsidirbinėsi eilėj. O pavalgęs savo lėkštutę pats nuneši.

Kultūros namų bufetininkė šiek tiek aukštesnio levelio, negu stoties bufetininkė, kultūros namuose su ja sveikinasi gastroliuojančių estradinių instrumentinių ansamblių artistai, o kavą ji pilsto į puodukus.

Bet interjero nė vienur, nė kitur nerasta, dailininkai gi užsiėmę vaizdine agitacija.

Apie tuos aukštus stalus, prie kurių geriama atsistojus, ar šiais laikais dar tokių būna?

Pažiūrėk dar:

20 thoughts on “Sovietinių laikų bufetas”

  1. Ech tie sovietiniai laikai. Man desreles su garstyciom iki siol labai skanu. 🙂 Dar budavo tokie metaliniai indeliai su plastmasinem kojelem, ledaines. Ir kompotas. 🙂

  2. Aš tokių bufetų nepamenu…galbūt todėl, kad mano tėvai nepraktikuodavo į juos vaikščioti (kaip ir kept varškės apkepą namuose) ar bent nesivesdavo manęs, o briaunuotų stiklinių esu prisipirkus pas močiutę, kaimo parduotuvėje…nostalgija 🙂

  3. Tuos metalinius arbatinius ir briaunuotas stiklines, su jau gerokai persaldinta arbata, prisimenu iš mokyklos bufeto. Vaikai pirkdavo bandeles: pynutes, “arbatines” arba cinamonines, o mokytojai – sumuštinius su juoda duona, kiaušiniais ir majonezu, dar lyg ir silkės būdavo.
    Pamenu, vieną kartą mano klasiokė užsimanė to sumuštinio, tai jai nepardavė. :))) Bufetininkė pareiškė, kad ji to sumuštinio nenori ir įbruko į rankas bandelę… :)))

  4. palengva viskas keičiasi, ir anų dienų kasdienybė pradeda atrodyt neįtikėtina

  5. Labai gerai pamenu tokio tipo kavinę Svajonė.
    Ji buvo kur dabar makdonaldas Gedimino prospekte. Ten buvo antrame aukšte gana gera kava. Reikėdavo laukti eilėje 20-30 minučių.
    Viska buvo gerai, skaitai literaturmenį kol stovi eilėje.
    Tad nereikia taip niūriai…

  6. Kaip netikėta, aš irgi būtent tą kavinę pirmiausia prisiminiau, ypač aguonų tortą. Norėjau net nuo jos pradėti rašyti, bet netyčia pasirašė kitaip. Nes Svajonė nesivadino bufetu.

  7. man kažkaip norėtųsi temos apie pieno barus, buvo juk toks fenomenas tais gerais senais laikais… ypač gerai Kretingos pieno barą prisimenu su dviem kokteilių rūšim ir ledais su sirupu 😀 mes, iš kaimo vidurio atvažiavę, pirmu punktu toj vietoj apsilankydavom…

  8. kažkodėl man įsimintinas pieno baras nepasitaikė. Kretinga toli. Pieniško koktelio skonį iš kažkur atsimenu, bet pati nežinau iš kur.

  9. Ėėė, pieno baras pats geriausias buvo Didžiojoj g. Vilniuj. Jej, kaip man liūdna buvo, kai jį uždarė… Bloge net įrašą ta tema turiu 🙂 Bandelės ten skanios būdavo iki bankroto, faktas.

    O šiaip jau daug prisiminimų pažadinai, Dalia 🙂 Dalį to, ką parašei, pamenu iš mokyklos laikų 🙂 Ir briaunotas stiklines turiu net tris, kaip ten, pala, granionij’ stakan rusiškai, nea? :)) Gal kad maža/jauna buvau, tie rusiški laikai mažumą nostalgiški, kas gi berūpėjo, ledų pavalgyt ir giros atsigert 🙂

  10. Oficialiai tai majonezas sovietskas turėdavo rūšį. Vadinosi “Provansal”, suprask, Provençale.

    Stovimi staliukai: kai kuriuose oro uostų verslo klasės laukimo salėse ir šiandien tokių yra. Vienoje, Londone 1 terminalo Star Alliance lounge.

  11. Noriu, labai noriu tu desreliu su garstyciom. Mano atmintis ne tiek daug nesa, taciau tas desreles, ypac vilniaus autobusu stotyje prisimenu 🙂 Mama nepirkdavo ju man kol verkdama neisprasydavau 🙂

  12. Ei, o dar būdavo tokie viščiukai tabaka kavinėse su aukštais staliukais. Tėvai mane ten nusivesdavo gal sekmadieniais, o gal kartą per mėnesį sekmadienį, bet man nepatikdavo, nes aš iki pusės gal staliuko buvau… Bet užtai po tabaka eidavom į kitą pusę gatvės, į pieno barą (vaikui reikia kompensacijos už kančias) Najs…

  13. o aš taip ir nesu to viščiuko tabaka gavusi. Girdėjau apie jį daug, o ragavusi nesu.

  14. Gal čia iš tos serijos, kad jaunystėj ir dangus buvo mėlynesnis, ir saulė skaisčiau švietė, bet tikrai nėra dabar tokių skanių iš grynos mėsos dešrelių, tokio pieno kokteilio iš tikro pieno,tokių ledų Eskimo, be visokių ten baltyminių riebalų.
    Dar prisimenu chalvą, tokia sausa, biri, šviesiai pilka, skonis dieviškas.Į mokyklą eidavom pro tokį žalią medinį kioską, nežinau kuo jie ten prekiavo, mane domuno tik chalva:D
    Kilogramas kainavo 1rub.10kap. tai uz 11 kap.ėjau laimunga į mokyklą.
    Ech…nėra dabar tokios chalvos, kiek pirkau visokių – ne ta.

  15. ouje tos desreles virtos tai skanios budavo tik ,kad per surios,be tir tai nevisada budavo,deficitas,.Prisimenu kai vaziuodavom autobusu is vieno i kita miesta ir budavo laiko palaukti,uzsukdavom i toki bufeta,gal 10kv/m dydzio…

  16. man labai patikdavo Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose bariukas su valgykla.Tam bariuke man labai patiko karšta lenkiška dešra su raugintų kopūstų salotom,dar buvo skanios šviežios ir labai minkštos bulkutės prie kavos.Baigusi mokslus atvažiavau į Klaipėdą,bet čia tokios dešrytės niekur nebuvo, o staliukai ,valgyti stovint man labai patikdavo,tose kavinėse taip kava kvepėdavo,kad negalima buvo pro šalį praeiti,kažkodėl dabar taip nekvepia,gal kava kitokia

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *