Slovakiškoje chatoje
Man būtinai reikėjo atsitolinti nuo 37 vaikų, kurie šūkavo aplink mane beveik dvi paras, tai kai tik galėjau, išėjau pasivaikščioti po kaimelį. Ramios jaukios gatvės, kuriomis vaikšto čigonai (visi su manim sveikinasi, ir pavieniai diedai, ir jaunimo pulkelis su gitarom ant pečių), gražiai apšviestas švyti senovinis gaisrininkų vežimas su pompa, čiurlena maži upeliukai ir didesnė upė, virš kurios kyla magiška migla, virš pagrindinės gatvės – Tatrų vaizdas… Nu labai gerai viskas.
Paskui ateinu prie tam kaime esančios Chatos. Žiūriu, stovi lietuviškas autobusas, ir man iškart aišku, kad viduj bus linksmybės. Patyliukais įslenku. Kažkodėl tyku… ramu… lauke rūko kelios moteriškės… Kiti sėdi prie stalų rimtyje ir susikaupime. Kaip tik šiuo momentu jiems atnešami mėsos gabalai.
Stoviu, žiūriu, galvoju kaip čia man įsiterpti… Nu sakau, vyno noriu. Kokio? Balto? Raudono? Sėsk! – pareina komanda, ir beveik iškart vynas.
Sėdžiu, gurkšnoju, stebiu, kas bus. Visa lietuviška kompanija tyliai kramto anoj salėj, o šitoj – keturių žmonių kompanytė, muzikantai, kuriems pertrauka, jiems paruošta kava, du vyrai, kuriems ant kaktos parašyta “autobuso vairuotojai”, ir aš. Muzikantai atsisuka į mane ir pasisveikina.
“Cimbolai!” – paskelbiama anoje salėje, ir užgroja cimbolai. Tuoj damos pašoka fotkinti ir įrašinėti.
Išsitraukus telefoną laukiu, kad jis pagautų vietą, kur esame, kad galėčiau žemėlapy užsidėti žymę ir kitą kartą tą chatą vėl atrasti. Ale ne, džipijesas nieko negaudo. Nu tad toliau žiūriu, kas bus. Mėsos suvalgytos, lėkštės išneštos, muzikantai grįžta į savo vietas ir užgroja “Milijon alych roz”. Nu tai dar nieko, bet “oi, palauk, palauk, sakydavo man mama…” – publika pašoka, ima suktis rateliais, dainuoti. Tada “kalinka”, ir visi jau straksi, pasiplodami sau padus, plaukai draikosi į visas puses, dama su užrašu ant marškinėlių BORN TO BE WILD viską filmuoja telefonu, šeimininkas ir padavėjai stovi rankas susidėję už nugarų ir žiūri į šokančius. Paskui vyksta kažkokie bajeriai su apsikabinimais ir šūksniais, visos melodijos baigiasi ovacijomis, groja akordeonas, ilgesingai suskamba gitaros stygos, publika linguoja, viskas fotografuojama ir filmuojama gal 12 telefonų…
Šeimininkas strykt pribėga prie manęs: kam rašai? iš kur esi? (nes aš išsitraukus bloknočiuką konspektuoju viską, tai pagalvokit kaip įtartinai aš ten atrodau, ypač todėl, kad viena). Vėl sugrįžta pas anuos sakyti kalbos. Ta nedidelė kompanytė, kur mūsų pusėj, valgo, tarpusavy bendrauja ir ištiesusi kaklus irgi žiūri, kas vyksta ten. Autobuso vairuotojai jau išėję. O man atnešama lėkštė su duonos riekėmis, užteptomis spirgais ir svogūnais, ir su brynza – “nuo šeimininko”, taip man paaiškina.
Vėl skamba atpažįstamos melodijos, čia ir kamanės skridimas, ir oh mammy blue. Vienetinis išskirtinis įsimintinas vakaras turistams iš Lietuvos. Eilinė darbo diena chatai. Per trumpą muzikos pauzytę muzikantai geria mineralinį, vienas nueina pasikalbėti su mažąja kompanyte jų kalba, kurios nesuprantu, bet spėlioju gal jie vengrai, susiformuoja moterų eilė prie tualeto, o šeimininkas vėl prieina prie manęs, kad galėčiau padėkoti už duoną su cibuliais. Viens iš muzikantų, tas kuris ypatingai tamsaus gymio, spaudo su garsu savo telefono mygtukus, rašo turbūt sms, nes su tokiu telefonu kaip jo nelabai daugiau ką paveiksi. Prie manęs atsiunčiama anos grupės vadovė, nes gi aš pasakiau iš Lietuvos, ir jie iš Lietuvos, tai šeimininkas turbūt nori, kad tuo abi pasidžiaugtume. Nu labas, pasakom viena kitai, o ką čia daugiau kalbėsi?
Linksmybės dar vyksta, bet jau persiritę per apogėjų. Dama BORN TO BE WILD vis dar filmuoja atsistojusi prieš pat muzikantus.
Mano vynas išgurkšnotas, cibuliai suvalgyti, rašyti atsibodo. Išeinu tamsiomis gatvėmis link namelio, kuriame vaikai visą naktį garsiai žais Uno.
P.S. nuotrauka iš Slovakijos, bet ne iš to kaimo.