San Džiovani Rotondo šventykla padrės Pijaus garbei
Į San Gžiovani Rotondo (San Giovanni Rotondo) atvykau pavakare. Buvau užsisakius vietą kukliuose nakvynės namuose. Viską juose greit aprodęs Liučijanas, sudėstė mano veiklos planą, nu tiesiog įsakmiai išaiškino: dabar iškart nueini į tėvo Pijaus šventyklą, nes atidaryta iki 7 vakaro, paskui rytą dar nueini pas tėvą Pijų, paskui 8 val. grįžti pusryčių.
Klausau ir vykdau. Spačiu žingsniu link šventyklos.
Tai, ką pamačiau įėjus pro atidarytus vartus, buvo nepanašu į nieką, ką iki šiol mačiau Italijoje.
Didžiulė nauja erdvė, išklota naujomis plytelėmis, su nauju pastatu tolumoje, su dideliu nauju kryžiumi ir varpais šone. Akivaizdu, pritaikyta minioms maldininkų (kažkodėl prisiminiau Čenstakavą ir Šiluvą), bet eilinį kovo ketvirtadienio vakarą beveik tuščia.
Beveik, nes kažkur kitoj aikštės pusėj ėjo dar viena moteris, ir daugiau nieko.
Ėjau greit link to naujo pastato, nes mažai laiko iki uždarys.
Įėjome pro duris pastato šone. Jau tuo metu pasivijau tą kitą moterį, ir kurį laiką abi stovėjome suglumusios, viskas lyg kokioje metro storyje ir neaišku kur eiti. Tada iš kažkur atsirado dar viena moteris su paaugliu berniuku, mums parodė kryptį ir dingo.
Nulipome laiptais žemyn ir pradėjome eiti ilgu požeminiu koridoriumi, kuris sukosi spirale. Buvau viena, nes kita moteris irgi dingo, ne tai, kad mistiniu būdu dingo (kaip ta su berniuku), bet tiesiog nuėjo greičiau. Abi koridoriaus sienos buvo išpuoštos auksu žėrinčiomis mozaikomis.
Paskubomis nufotografavau, lėkdama link nežinomo tikslo, kad neuždarytų.
Kad neuždarytų nežinomo tikslo, ir manęs kartu su juo.
Vienoje pusėje – mozaikomis pavaizduotas šventojo Pranciškaus gyvenimas.
Kitoje – tėvo Pijaus gyvenimo kelias. Tėvas Pijus (1887-1968) buvo vienuolis pranciškonas, ant kurio kūno atsiverdavo Kristaus žaizdos. Nugyveno labai dvasingą gyvenimą, didžioji gyvenimo dalis praėjo San Džiovani Rotondo esančiame vienuolyne.
Tarp su juo siejamų istorijų yra pasakojimas, kad grūmėsi su velniu, kuris puolė ne kaip metafora, o iš tikrųjų. Ši mozaika vaizduoja, kaip tėvą Pijų, kurio nugarą nagais išakėjo velnias, guodžia Kristus – vaikas.
Pasakojama, kad tėvas Pijus išpranašaudavo ateities įvykius, buvo matomas dviejose vietose tuo pačiu metu, galėjo pasakyti žmonėms jų nuodėmes dar prieš jų išpažinimą.
Po mirties paskelbtas šventuoju.
Ypač daug jam meldžiamasi Pietų Italijoje.
Vis einu… pagaliau koridorius kažkur atvedė. Priekyje – atidarytos durys, už kurių viskas švyti auksine šviesa.
Patekau į apatinę bažnyčią.
Ten, kur paprastai būna bažnyčios altorius, čia yra tėvo Pijaus kūnas stikliniame karste. 2008 metais, t.y. praėjus 40 metų po vienuolio mirties, jo kūnas buvo ekskumuotas. Nustatyta, kad labai gerai išsilaikęs ir įdėtas į stiklinį karstą. Jei darė stebuklus būdamas gyvas, “įdarbintas” ir po mirties – kam užtarimo, kam paguodos, kam kančių palengvinimo…
Prieiti galima labai arti.
Turbūt būna dienų, kai maldininkai čia eina miniomis, nes padaryti srautų reguliavimo atitvarai. Ko gera atėjus kitu laiku galima tik trumpam stabtelti.
Kovo mėnesį į šią bažnyčią kartais ateina vienas kitas (ta moteris su paaugliu berniuku).
Kartais būna tuščia.
Būna ir smalsuolių, pvz. aš, bet aš dar tiek nesu, kad prie mirusio kūno daryčiaus selfius, o buvo toks vyrukas, kuris darėsi.
Šiaip jau jausmas gana keistas, ypač tuomet, kai nieko daugiau nėra. Suvoki, kad esi po žeme, kur guli mirusio žmogaus kūnas. Kape. Matai tai, kas šiaip jau nebūna žmogaus akiai atvira.
Išeiti priklausytų pro kitą pusę. Klaidžioju kambariais ir koridoriais, stebima raudonų angelų, einu einu, bet žiūriu, kad ir vėl sugrįžau į požeminę bažnyčią. Antru bandymu kažkaip pavyksta išsiveržti į paviršių.
Viršuje yra kita bažnyčia, visa nauja ir labai didelė. Irgi tuščia (ši foto daryta jau rytą – bažnyčioje tik skulptūros ir kažkoks keltuvas)
Šventyklos teritorijoje yra varpai bei didžiulis kryžius.
Šventyklos komplekse yra dar dvi bažnyčios (o gal viena, tik dviguba). Kairiau, ta mažesnė ir baltesnė, su varpu virš įėjimo, buvo vienuolyno bažnyčia. Joje tėvas Pijus aukodavo mišias. Klausykla, kur jis klausydavo išpažinčių, dabar yra po stiklu. Ten galima įmesti laiškelį, parašytą šventajam, ir įmesti pinigų.
Žymiai didesnis pastatas dešiniau atsirado dar tėvui Pijui esant gyvam. Ateidavo tiek maldininkų, kad prisireikė didenės bažnyčios. Ji statyta 1959 metais.
Bažnyčia vadinasi Santa Maria delle Grazie. Virš jos frontono ir pati šventoji Marija malonės pilnoji su kūdikiu. Kopėčios už jos nugaros atrodo šiek tiek keistai, bet ką aš žinau, gal čia gaisrininkai liepė?
Visai greta šventyklos – didžiulė ligoninė “kančių palengvinimo namai”. Rytiniais autobusais minios žmonių atvyksta į ligoninę, kur kas daugiau negu pasimelsti. Tačiau ir šventykloje kasmet apsilanko apie 7 milijonus maldininkų.
San Džiovani Rotondo mieste kiekviename žingsnyje yra ženklai, primenantys šios vietovės šventąjį. “Padre Pio” vadinasi viešbučiai, restoranai… nors prie šio pastato užrašai “san Giuseppe”, visi atvaizdai susiję su Padre Pijumi.
…yra tėvo Pijaus radijas.
Galima nusipirkti visokių šventų suvenyrų, bažnytinių rūbų ir kitų atributų, o taip pat ir norimo dydžio statulėlę.
O vaikštant gražiomis (ir neitin gražiomis) senamiesčio gatvėmis, praeivį nuolat stebi ir saugo tėvo Pijaus akys.
