Rojaus keliu. Bitėnai
Neturiu nuotraukos nuo Rambyno kalno. Taip košė žvarbus vėjas, kad atrodė, net akis gali išpūsti, nieko nefotkinau. Viena ranka bandžiau nulaikyti skėtį, o kitą iš kišenės ištraukiau tik tada, kai buvau sugundyta Sex on the beach. Ten prie Rambyno kalno pardavinėjo chalvą įvairiais pavadinimais, išsirinkau sekso ir paskui pasimėgavom su bendrakeleiviais.
Bitėnų kapinaitėse kaip ir priklauso, apžiūrėjom Vydūno kapą, paminklą, skirtą DONALITIUS, pastebėjom, kad kažkada čia buvo mada kapus puošti cementiniais nulaužtais medžiais, į kuriuos atremtos plokštės su vardais. Kiekvieno žmogaus gyvenimas – tarpelis tarp skaičiukų ant kapinių ploštės, nuo metų su žvaigždute iki metų su kryželiu. Tame tarpe daugybė visko, ir kiekvieno gyvenimo istorija verta knygos, tik ji nebūna parašyta.
Jau buvome beišeinantys…
… ir tada mus dar pristabdė prie vieno kapo, išvaizda nesiskiriančio nuo kitų. Tarp mūsų buvo žmogus, kurio nepavadinsi kitaip, kaip Boleslovas Nuostabusis. Sustabdęs mus prie vieno kapo jis pradėjo pasakoti…
Apie Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės gyvenimą yra parašyta knyga. Keletą metų su ja bendravo vokiečių rašytoja Ulla Lachauer ir parašė knygą “Rojaus kelias”. Per visas dvidešimtojo amžiaus audras ir kataklizmus besitęsiantis gyvenimas, du kartus ne savo noru palikti gimtieji namai, ir neturint kitos išeities, suvalgyta karvė. Du kartus. Tą knygą tikrai norėsiu perskaityti, o tądien prie kapo mums apie suvalgytą karvę papasakojo Boleslovas.
Man labiausiai įstrigo kitas epizodas iš jo pasakojimo. Sovietmečiu trumpam išvykusi į demokratinę Vokietiją, apsilankiusi pas išeivius iš Mažosios Lietuvos, ji stebėjosi, koks patogus ir turtingas jų gyvenimas – ir skalbimo mašiną jie turi, ir televizorių spalvotą… Buvę kaimynai iš demokratinės Vokietijos jai sakė – kokia tu laiminga, Elena, tu turi Bitėnus! Tu vakštai visą laiką tuo nuostabiu rojaus keliu!
Paskui dar sustojom prie Martyno Jankaus sodybos. Namas sekmadienį uždarytas, bet galima vaikščioti po Paveikslų sodą. Lijo, buvo žvarbu ir vėjuota, gal dėl to sode nebepasikartojo tas nuostabumo jausmas kaip pirmą kartą. Bet prie lieptelio pastebėjom rodyklę, rodančią kur yra Rojaus kelias. Tai žinoma, kad nuėjom!
Rudenio lapais apibyrėjęs takiukas palei nediduką upelį… viksvos, gervuogynai, gluosniai, visai arti kažkokie ūkiniai pastatai su sukrautomis padangomis ir nebereikalingais padargais… Ar taip įsivaizduotume rojaus kelią?
Bet nepaleido mintis apie mums nepažįstamą Eleną ir apie bitėniškius, kurie visus tuos dešimtmečius Vokietijoje godas godojo, sapnus sapnavo ir gyveno ilgesiu. Rudenio lapais apibyrėjęs takiukas palei nediduką upelį… viksvos, gervuogynai, gluosniai, visai arti kažkokie ūkiniai pastatai… Jų išsiilgtos netektos tėviškės vaizdas, kurio nekompensuos joks spalvotas televizorius.
Visada žinojau, bet dabar dar ryškiau jaučiu, kad ir aš turiu savo rojaus kelią – kuriuo pareinu namo, ir kasdien iš darbo ar iš maksės, ir po savaitės nuotykių kitose šalyse. Rojaus kelias.
