Pyragas su fetos tipo sūriu ir žalumynais
Skaitydama apie feta, tai vienur tai kitur kaip pavyzdinį receptą matydavau paminėtą Spanakopitą. Jau nusiteikiau ne juokais, čiupsiu ir padarysiu! Pirmas atvėsinantis faktorius – reikia filo tešlos. Pas mumi tokia nesiveisia.
Kiti du atvėsinantys faktoriai suveikė prekybcentry: taip, fetos buvo, taip, kaip ir priklauso, gaminta Graikijoj, taip, iš ožkos pieno… Padėtas buvo, beje, labai aukštai, pati nepasiekiau, bet pamačiau Arūno žmoną, kuri aukštesnė, tai nukėlė man. Apčiupinėjau pakutį ir pagalvojau, kad nea, ožkos kvapo nenoriu, nebeprašydama Arūno žmonos, pati atgal ant viršutinės lentynės užsviedžiau ir pasiėmiau kitą – iš karvės pieno.
Pačiupinėjau dėžikę su špinatais, brangūs, bjaurybės, ir paliko man galutinai aišku, kad nėr čia ko lapų pirkinėti, kai visokia augmenija žaliuoja savo pačios darže ir šalia daržo.
Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, nebegaliu sakyt, kad gaminau Spanakopitą, bo graikai tikrai audringai protestuotų.
Tada, sakykim, šiaip pyragą…
1 pakelis šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos
200 g fetos tipo sūrio
Daug žalių lapų mišinio (gerai, jei turite špinatų, jei ne – ko turite)
sauja krapų
sauja svogūno laiškų
sauja petražolių
1 šaukštas aliejaus
1 kiaušinis
druska
Žygiuojam į daržą, žiūrėti, ką žalią rasim:
Kas yra svarbu, tai kad būtų pakankamai krapų ir svogūno laiškų. Žaliąją masę nėr taip svarbu, iš ko padarysim, kad tik būtų valgoma, ir gerai, jei viens kitas vitaminas. Bet be krapų – nieks nebus. (Taip, šaunioji kolege blogere, BE KRAPŲ nieks nebus.
Viską nuplaunam. Pasmulkinam. Pašutinam ant keptuvės su trupučiu aliejaus, kol sumažės tūris. Nešutinam tik svogūnų laiškų, krapų ir petražolių.
Tešla jau būna atšilusi, ją pakočiojam.
Iš kito tešlos lakšto išpjaunam skritulį, atitinkantį formos dydį. Paieškom tinkamo dydžio dangčio ar lėkštės, panaudoti kaip lekalui. Skritulį atidedam, jo laikas ateis vėliau.
Kai sudedam visą įdarą, uždengiam tešliniu blynu ir kraštelius sulipinam su apatiniu tešlos lakštu.
Kepam 180C apie 20 min.
Kadangi sudėtyje yra dilgėlių, dar kviečiu paskiatyti 10 įdomių dalykų apie dilgėles, pvz dėl ko jų kartais įdedama į batus
ir iš tikro, kam pirkti tuos špinatus, jei tokių gėrybių yra NEMOKAMAI ir dar SAVO darže. aš vat mąstau tokį mastymą, kodėl niekas nesugalvoja auginti pardavimui dilgėlių, balandų dar visokių valgomų piktžolių. gi kur miestiečiui gauti, jei kaimų jokių neturi, o kieme augančios, atsiprašant, šunų ir pan. ap….os o čia nueini į turgų ir prašom – platus žaliųjų vitaminų pasirinkimas.
manau nedaug liko iki to laiko, kai pardavines IR tokius dalykus…
Sveiki,
dėl filo tešlos – girdėjau, kad Prizmoj jos būna. Čia ateičiai, jeigu mirtinai prireiks:)))
Bet kai turguj pardavinės dilgėles ir balandas, iš kur tu žinosi, ar ne iš tokio pačio kiemo, šunų ap.?
Man kažkaip sunku įsivaizduoti, kad neįmanoma surasti kur prisrinkti. Kai tik pasijudinu kur į gamtą, kaipmat įsidilginu… nu tiesa neįsibalandinu. 🙂
Jurga, nebent tikrai mirtinai prireiktų, tada pėsčiom, o gal net keliais eičiau aš visus 300 km į Vilnių Prizmos ieškoti :))
Oh, kaip tik vakar teko svečiuotis Vilniuj ir lyg tyčia pasigailėjau, kad iš anksto nepasidomėjau, kur galima Filo paieškot. Na, nelakstysi juk po visą miestą…Bet juk šito pyrago skonis neturėtų būti prastesnis su sluoksniuota tešla, labai jau gardžiai atrodo…:)
Gal Kaunas arciau? Nes jau pamatus kloja Prismai 😉
Visai negaliu lygint sluoksniuotos tešlos skonio su filo, nes tik vienos teko ragauti.
Gaminti tai gal su sluoksniuota paprasčiau. Žiūrėjau jotūbėj kaip teisingą Spanakopitą gamino, ogi tų lakštų devynios galybės, bovijosi su jais ilgai ir nuobodžiai.
O vat kas man arčiau… net juokinga, per pastaruosius pusantrų metų tris sykius buvau Italijoj, o Vilniuj nei Kaune nė sykelio. Nu kad man ten nereik… dar kol kas mirtinai nereik.
I tasted this delicious meal and it was very similar to Moldovan “învîrtită” (rus: вертута) – a meal of traditional cuisine.
Mačiau mačiau filo tešlikės didesniame Iki ir Maximoj būna… Jau pačiai knieti išbandyti tokį receptuką su filo. O nuo špinatų turgus lūžta, tikrai neverta žiūrinėti šaldytų. Jau čia berašinėdama dar labiau kepti pyragą užsimaniau. O tau siunčiu daug pagyrų už išradingumą ir savo daržo gėrybių sumanų panaudojimą! Labai skaniai atrodo.
Renat, padarysim ir vertutą. Būtinai. Kada nors.
Puanc, smagu tave čia matyti! Buvai kažkur dingus, dirigente…
Buvau buvau dingusi, diriguoti daug reikėjo :), bet dabar grįžtu į vėžias. Daug čia visko naujo maisto blogų pasaulyje, viską reikia išbandyti, darbo daug. Bet malonu vėl būti kartu.
Pingback: Špinatų ir fetos pyragas | Septyni virtieniai