Puodelis kavos Kaišiadorių perone
Peronu eina vidutinis vyras ir neeilinė moteris. Jos plaukai ryškiai šviesūs, o suknelė raudona lyg lauko aguona. Ji pasižiūri į stovintį sąstatą su cisternomis ir užduoda klausimą: “parašyta, kad 120 tonų cisternoje, ar gali šitaip būti? Tikrai 120?” Vidutinis vyras ir aš, abu pasižiūrim į tas cisternas. Gali būti? Negali būti? Nežinau, man net toks klausimas niekad nebuvo kilęs.
Aš gurkšnoju vidutinišką kavą iš popierinio puoduko. Iki traukinio dar pusvalandis, iki Joniškio beveik visa diena kelio.
Parsinešiau kavos iš “Pasagėlės”, tokios parduotuvės, kurioje visko yra tankiai pridėta. Užsukau paklausti, gal kur yra kavos aparatas, nes praėjus pagrindine Kaišiadorių gatve radau kelis fontanus, o rytą atidarytų kaviniu ne. “Mes turim kavos aparatą. bet tik dvi kavos rūšys – juoda ir su pienu. Ir nežinau, ar jis veiks ar ne, nes tik vakar naują pastatė. Nu veikia lyg ir. Pažiūrėkit, ar čia gerai gavosi?”. Nu ką aš žinau, ar gerai, pasiimu popierinį puoduką kavos, karpį po pažastim, ir einu į stotį bilietų pirkti. Mano karpis naujas, labai jis man patinka, o aš einu pro dvi žūklės parduotuves, taigi tą karpį nešu taip, kad gerai matytųsi, jei žūklės parduotuvėse kas nors pro langus žiūrėtų.
Stotis graži, tuščia, ir yra joje toks aidas, koks būna tuščiose nebešventose bažnyčiose. Girdžiu aidint savo balsą kai prašau bilieto, girdžiu aidą kai sušnopuoju kniausdamasi po kuprinę ir ieškodama piniginės… ir net užsinoriu padainuoti, bet nelabai drįstu, todėl tik sušunku AAAAAaaa!, kuris nuaidi stotyje stebuklingai, ir išeinu į peroną.
Pradeda rinktis žmonės. Moteris raudona suknele garsiai skaičiuoja kiek tonų galėtų tilpti cisternoje, primeta cisternos ilgį, skersmenį, benzino tankį, nes nu… jei iškilo klausimas, ji pratus rasti atsakymą, aš taip manau. Kita ponia į mane įdėmiai žiūri, jau pradedu galvoti, gal mes pažįstamos, tik aš neatsimenu, bet paaiškėja, kad ji tik norėjo paliesti mano karpį.
Du vyriškiai atsitiktinai susėdę šalia kalbasi gražiai, sužinau, kad vienas daro medinius laiptus, o kitas kai atėjo nepriklausomybė iš visur prisirinko, o paskui pardavė daug metalo, paskui darė paminklus, ir jiems abiems yra neramu dėl Lietuvos ateities.
Dar tokios damos šnekučiuojasi: “vaikui 38 metai, bet kodėl aš tokia jauna?!”
Kava popieriniame puoduke baigiasi, atvažiuoja traukinys ir nuveža mus visus į Kauną, o ten jau kita kava.