Plaukimas Švėte į Vyšnių sodą
Pūtė vėjas. Vienas asmuo bandė stotis valtyje stačias ir skleisti striukės skvernus, kad suveiktų kaip burė, bet greit vėl atsisėdo. Mano versija dėl ko atsisėdo – turbūt vėjas nejaukiai košė apatinę kūno dalį, kurį buvo šlapia. (Mano irgi buvo šlapia. Pritiško vandens nuo irklų bei prisiteliuskavo per bortą, o aš į tą vandenį įsėdau.)
Buvo reporterių ir operatorių: ant kiekvieno tiltelio stovėjo Jonas, kiekviename gluosnyje – Aušra, po kiekviena žydinčia ieva – Giedrė. Jie teleportuodavosi man nesuprantamu būdu iš taško A į taškus B, C, D ir visą kitą abėcėlę. Kai žvelgi atgal, vis dar regi ant tiltelio operatorių, o paskui pasižiūri į priekį, ir pamatai, kad jis jau laukia ant kito tilto. Kaip čia gražiau pasidemonstravus prieš kamerą? – galvoji, bet tada užkimbi už upės dugno ir patenki į kadrą skersa valtim bei iškreipta burna. Ups.
Netoli Bliūdo laukė gulbė. Gražiai gulbės atrodo paveiksluose ant sienos, bet taranuoti ją geltona valčike garbėsžo yra baugu. Gerai, kad susiprato ir pakilo į orą. Didžiulis kūnas, galingų sparnų mostai, UCH! UCH! UCH!- jėga ir grožis!
Pakeliui matėm žydinčias purienas, žydinčias pienes, žydinčias ievas ir žydinčias vyšnias. Šviežios žalumos daugybę, tokios žalios, ir tiek daug, kad net slabna darėsi nuo pavasario gražumo. Malūną matėm be sparnų, Musės namus iš kiemo, angelo kontūrus prie Senosios Žagarės bažnyčios, sveikų ir pavirtusių tvorų, Kaliausių fabrikėlį, avių ir debesų.
Ant kranto kartais atsirasdavo žmonių. Viens iš jų turėjo gitarą ir labai gražiai dainavo. Upėje vis pasitaikydavo slenksčių, kai kuriais pračiuoždavom, ties kitais rasdavom mergelę Liną, visus gelbėjančią tampymo būdu, bet buvo ir tokių vietų, kur teko bristi šalia valties.
Kai nuplaukėm į vyšnių sodą, ten buvo saldžios vyšnių arbatos, saldžios vyšnių zaptės ir spirgučių „dėl kreptės“. Užmiršau pažiūrėti, kiek vyšnikių jau žydi.
Labiau nei vanduo po užpakaliu, labiau nei vėjas, labiau nei pakrančių žaluma mane kiaurai košė žinot kas – ogi laimė. Kiekvienam Švėtės metre. Nu jatus vajatus kaip buvo gera!
…praeina 20-30 metų, išlieka patys gražiausi – saldžiausi prisiminimai Plaukiam Ūla, aplink viskas žydi- žiedų kanalas, o vakare tortas, motinos dienos proga būsimoms mamoms…praeina krūva metų, visas sveikina gražiai nuaugę ąžuolai ir liepos,
o taip!
Oi, kokį gerą žodį iš vaikystės priminei – zaptė 😀
Ar nebaisu buvo fotoaparatą Švėtės gelmėse prarast? Kai žiūriu į tą nuotrauką prie užtvankos, kailis nušiurpsta…
viens dalykas – srovė neša tolyn nuo užtvankos, ne artyn. Kitas dalykas, aš taip arti prie krioklio priplaukus nebuvau.