Pirmas prancūzų vakaras Sicilijoje

Pagyvenusių prancūzų pora rudens atostogų metu keliauja po Siciliją. Atskrido į Palermą, išsinuomojo automobilį ir atvažiavo į kaimo turizmo sodybą, kur vietas iš anksto užsisakė internetu. „Ar galėsime gauti vakarienės čia?“ Šiuo metu čia nelabai yra maisto, ir man atrodo, kad nelabai yra iš ko ką nors pagaminti, o mažiausiai yra mano ryžto ką nors gaminti. Sakau, jei iš anksto dėl vakarienės nesusitarė su Džianfranku, tada nieko nebus, tegu geriau važiuoja ieškoti restorano. Jie palinksėjo galvomis, užlipo į savo kambarį ir kuriam laikui dingo iš akių.

Tačiau grįžęs Džianfrankas kaip mat nutarė, kad vakarienę padarys čia. Kam klientus perleisti kažkokiam restoranui?

Paprašė pripjaustyti paprikos, tą mes galim, supjausčiau kokias penkias geltonas – žalias – raudonas paprikas, iš gabaliukų ant lentutės dėliodama Lietuvos vėliavą.

Pirmiausia buvo užkurtas židinys, ir tai iš karto gerai nuteikė. Ant stalo buvo atnešta skardelė su keptais grybais. Plerosai tiesiog įtėkšti į skardelę, padruskinti, papirinti, šiek tiek aliejaus ir pakepti orkaitėje. „Šampinjons!“ sušuko abu prancūzai, nes jų kalba kiekvienas grybas vadinasi šampinjonu.

Katalinas ir Garbrielius buvo nusprendę nugyventi gyvenimą grybų nevalgę, bet labai lengvai sutiko paragauti ir nustebo, kad beveik kaip mėsa. Jie ne savo noru šioje fermoje vegetarai, o intensyviai dirbant vien makaronais su brokoliais sotus nebūsi.

Grybai išties buvo skanūs, tik vietomis per daug užpipirinti (ne tik man, bet ir prancūzui, kurio vardo taip ir gerai neišgirdau).

Paskui buvo atnešti laukiniai šparagai, kuriuos Džianfrankas prieš kelias valandas surinko aplinkinėse pievose. Kai dieną klausiau, kaip jie turi būti paruošiami, sakė, kad su kiaušiniu, bet deja kiaušinio nėra. Ką gi, vienas buvo užsilikęs šaldytuve, ir jis buvo kuo plačiausiai paskleistas ant virtų šparagų ir su visa aplankstyta, pajuodusia keptuve atneštas ant stalo.

Šparagus anksčiau buvau rodžiusi Madamai. Abi kartu pasistebėjome, kad pavasariniai augalai auga spalio mėnesį. (Priedo dar paskelbiau, kad žydi krokai, ir tikrai krokai, o ne vėlyviai, ir ciklamenai).

Tai va, anksčiau pamatyti ką tik iš laukų surinkti šparagai (panašūs į virvagalius), o dabar patiekti su kiaušiniu prancūzams padarė kuo geriausią įspūdį.

Džianfrankas pasikvietė Gabrielių pagalbos į virtuvę, ir mes iš čia matėme, kad jis tarkuoja sūrį. „parmezan“ – džiugiai susišnabždėjo prancūzai, jie gi atvyko į Italiją paragauti ko nors itališko. Aš tai tikrai žinau, kad parmidžianai toj virtuvėj nesilanko.Bet sūris tikrai itališkas. Pekorinas koks nors…

Paskui – patiekalas iš ryžių. Nė iš tolo ne rizotas (ne tokie ryžiai, be svogūnų, be sultinio, vien tik lietuvių tautinių spalvų paprikos gabaliukai, nelukštentas česnakas, ryžiai ir šiek tiek aliejaus.) Užsibarstėme ant ryžių sūrio. Suvalgę, duonos gabaliukais išvalėme lėkštes, o kai Džianfrankas pasakė Katalinui atnešti melioną (jau antra savaitė besimėtantį prie malkų), prancūzai pasijuto itin pagerbti.

Kažin, kaip jie prisimins pirmą vakarą Sicilijoje? Namas ant kalno, ugnis židinyje, prašmanti siciliečio pagaminta vakarienė, lietuvė moterukė, barbenanti kompiuterio klavišus (ar jūs rašote knygą?- paklausė manęs. Gal reikėjo atsakyti „taip“?), ir du vaikinai rumunai su auskariukais antakiuose ir po apatine lūpa…

• Tweet
• Buffer
• Pin It