O aš tik obuolių pyrago ieškojau… ryžių ir lęšių pilaf.

Manau, gera buvo mintis ryšėti languotą prijuostę paeiliui, nes skelbiamos tokios įdomios temos, kurių kaži ar viens žmogus pajėgtų prigalvoti. Šįkart Viktorija pasliūlė prisiminti tinklaraščio rašymo pradžią. 

Tas buvo 2009 gruodį. Aš tik obuolių pyrago recepto ieškojau. Jų pilnas internetas, tačiau greit pastebėjau, kad juos galima suskirstyti į dvi grupes.

Vieni – tikrai kaip receptai. Lyg išrašyti daktaro – tiek gramų šito, tiek ano, tiek dar kažko. Sumaišyti. Kepti. Vartoti 2 šaukštus po valgio. Užsirašei? Nu ir varyk iš čia.

Tačiau kiti – šilčiausi, nuoširdžiausi pasakojimai – lyg užsukus pas draugę. Aha, susirašai ir iš ten tuos gramus ir šaukštus, bet kartu su jais atrandi gerumą dūšios ir norisi dar sugrįžti.

Tie gerieji ir yra tinklaraščiai. Kažkokiu momentu suvokiau, kad ir aš noriu. Tokio. Ne tik obuolių pyrago, bet tinklaraščio tokio.

Nu ir pradėjau rašyt. Iš pradžių tinklaraštis vadinosi “Motera, marš prie puodų”… ir niekaip nesupratau, kaip tuomet mane atrasdavo skaitytojai – sprendžiant iš komentarų jų buvo net du. Bet labai jais džiaugiausi. Ir tebesidžiaugiu.

Pirmas įrašas – lęšiai ir ryžiai su gardžiausiais kvapais, kurių tuomet nedrįsau pavadinti pilaf.  Labai gardus reikalas, viriau dar ne sykį, ir su navorotais visokiais. Užtai dabar galiu nuotrauką įdėt – pirmame įrašo nebuvo.

 taigi dar kartą:

Lęšiai ir ryžiai su gardžiausiais kvapais

  • aliejaus
  • 1 vidutinis svogūnas
  • 3 česnako skiltelės
  • gabaliukas morkos
  • kumino (indiško kmyno)
  • cinamono
  • smulkinto imbiero
  • malto gvazdikėlio
  • druskos
  • saujos lęšių
  • saujos ryžių
  • saujos razinų
  • šaukštas sezamo
  • 2 dideli svogūnai,

Turėjau geltonų lęšių – jie išverda greitai ir nereikia mirkyti. Jei kitokie lęšiai – kelias valandas pamirkyti.

Pakepinti  susmulkintą svogūną ir česnaką. Kai pradeda apkepti, sudėti prieskonius ir dar kokią minutę pakepinti. Sudėti ryžius ir lęšius. Užpilti vandeniu, padruskinti, sudėti morkos gabalėlius, razinas ir sezamą. Virti uždengus, ant lėtos ugnies. Kartais patikrinti, ar nesitaiko prikepti prie dugno. Reiktų pilti tiek vandens, kad jį visą sugertų, o tada ryžiai -lęšiai išvirtų.

Du didžiuosius svogūnus supjaustyti ne itin smulkiai ir pakepinti aliejuje iki suminkštės, paliks rudi ir saldūs. Oi kaip jie tinka.

Pabandykit.

10 thoughts on “O aš tik obuolių pyrago ieškojau… ryžių ir lęšių pilaf.

  • 2011/01/12 at 20:32
    Permalink

    “Užsirašei? Nu ir varyk iš čia.” Prajuokinai 🙂 Gerai, kad pas Tave galima ilgiau pabūti, niekur nevarai 🙂

  • 2011/01/12 at 22:20
    Permalink

    Užtat aš ta – išvaranti visus 🙂 Nieko nepadarysi, esam kokie esam

  • 2011/01/12 at 22:26
    Permalink

    pirmoje grupėje – ne blogai, o receptų tinklalapiai. Receptai surinkti iš visur, tik ne iš savo virtuvės. Nežinai, kas autorius, komentatoriai bendrauja tik tarpusavy, nes su autoriaus kaip ir nėr.
    Forelle yra Forelle, o ne nežinia kas!

  • 2011/01/14 at 14:50
    Permalink

    Tu kaip visuomet, Dalia, su ironija – į gryną tiesą. Žinai, produktų svoriai, kaip antai, 275 g miltų, man taip pat kelia šypsnį, bet kartais, ypač receptus (sudėtinių dalių svorius) konvertuojant iš amerikietiškųjų, taip gaunasi. Tai aš net nekreipiu dėmesio, juk pasisveriam kiekvienas savaip, o ta maža paklaida tikrai retai kada turi reikšmės. Beje, pasigirsiu, nusipirkau virtuvines svarstykles (čia už nekuriuos lipdukus), tai dabar jau ir pas mane bus kaip vaistinėj 🙂 O gal kaip tik, galėsiu tiksliau apibūdinti, kiek tas yr puodelis miltų ar 128,5 g cukraus 🙂
    O šiaip, juk visokių tinklaraščių yra ir visokių reikia. Taip įdomiau gyventi. Jei būtų visi šilti, išsamūs ir dar ten kokie nors, būtų žiauriai nuobodu!

  • 2011/01/14 at 14:58
    Permalink

    Aušrra, galėsi dabar rašyti kiaušinių ir svogūnų kiekį gramais, skaitytojai turės nuskaptuoti iki tiek, kiek parašysi 😀
    Žinoma, kad visokių tinklaraščių reikia, ir visokių tinklalapių reikia. Mano minėtieji “receptai kaip pas daktarą” visai ne tinklaraščiai, bet ir anokių reikia.

  • 2011/01/14 at 22:39
    Permalink

    Aš ir naudojuos svarstyklėm. Atsisveriu produktus jei man atrodo, kad reikia sverti ar bent jau orientacijai žinočiau kaip tas kiekis atrodo, bet kraunu vistiek tiek kiek man atrodo reikia 😉

  • 2011/01/15 at 15:08
    Permalink

    Dalia, ačiū, kad paguodei 🙂 Nors man kaip profesinė liga: šekėt galiu be proto daug, o kai reikia parašyti, viskas glaustai ir tiksliai. Viskas kaip ir darbe 🙂
    Tikslumas reikalingiausias konditerijoje, o visur kitur, tai dedu pagal save. Aišku, rašau kiekius kaip kad recepte būna, atsirada, jog nežino kiek ko dėt, ar įdėjo kruopų per daug į sriubą – gavosi košė ir pan. Bet abejoju, kad jeigu kas pamatęs jog reikia troškiniui 225 g morkų, pasvėrės savąją ir pamatęs jog ji tik 210 g,dar eina kitos galiuką pjaut ir svert.

  • 2011/02/08 at 18:40
    Permalink

    Kažkas dieviško, sublansuoto būtent moterims-čia apie Pilaf.

    Tiesa sugalvojau jį pasigaminti prieš darbą, todėl ryžiai ir lęšiai nebuvo rimtai išvirę.O, bet, tačiau – kračiausi autobuse ir dar jaučiau skonį burnoje-salstelėjusį nuo razinų. Nusprendžiau paskelbti jį “paguodos patiekalu” ir gaminti tada, kai viskas užknis ir norėsis kažko tokio…
    Kas keisčiausia-jį valgė ir vyras. Ir kai paklausiau ar dar kada gaminti-pasakė aha 🙂

  • 2011/02/09 at 16:19
    Permalink

    Ojeeeee, tikrai būna maistų lyg specialiai sutvertų moteriškai dūšiai paguosti…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *