Pesto iš krapų ir balandų

Po sėkmingo debiuto gaminant naminius pesto (gerai pavyko su dilgėlėm), žinojau, kad bandysiu dar ir su kitais augalais, tik bandymų dieną vis atidėliojau. Pagaliau palaimingasis “kada nors” įvyko vakar prieš lietų, o katalizatoriaus vaidmenį suvaidino gražgarstės, normaliai vadinamos rukolom, kurias nukainavo prekybcentry iki 19 centų už dėžikę, aš ir prigriebiau dvi. Iš pradžių dėliojau an bulkos su sviestu, kol nenumaldomai užsinorėjau jas malti. Buvau girdėjus, kad neskanu būna pesto iš vienų pačių rukolų (nu iš kur tas keistas sunkiai ištariamas lietuviškas jų pavadinimas? tingiu net į antraštę rašyti), tad apgalvojau, kad kvapniojo ingradiento vaidmenį skirsiu krapams.

Tuo labiau, kad vistiek juos reikia išrauti iš bulvių tarpvagių prieš prasisukant ten su kapliu).

Balandos pakliuvo netyčia, paprasčiaus nespėjau jų išravėti, o švieži lapukai atrodo gražiai, be to žinovai skelbia, kad jose gausu baltymų, kalcio, magnio, fosforo, kalio, karotinoidų, vitamino C. Skonis švelnus, nusprendžiau, kad kitų sudedamųjų dalių “nepermuš”, patyliukais sugros žaliosios masės partiją su visais savo karotinoidais.

kiekiai apytiksliai

sauja balandų lapelių
saujelė krapų
sauja gražgarstės
2 skiltelės česnako
50 g sūrio “Džiugas”
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
3 šaukštai alyvuogių aliejaus
pagal skonį acto arba citrinos sulčių, druskos

Pirmiausia į smulkintuvą eina česnakas ir sukasi ten vienas. Nebepamenu kodėl, bet skaičiau, kad taip reikia. Paskui – viskas kitkas.

Keista, bet sumalus viską į vienalytę masę, išliko sveikas vienas balandos lapelis. Sveikut sveikutėlis. Žiūrėjau į jį, galvodama, kokiu būdu pagerbti jį, taip stebuklingai išsigelbėjus iš visuotinės malimo katastrofos. Nieko geriau nesugalvojau, kaip tik suvalgyt jį individualiai. Atsistojus.

Kaip ne keista, tylus ir subtilus balandų aromatas sugrojo solo partiją, permušdamas šauksmininkus krapus.

6 thoughts on “Pesto iš krapų ir balandų

  • 2010/06/16 at 19:14
    Permalink

    Grazgarste – isvertus, tai grazi garstycia. Ir garstycios visokios ir grazgarstes tos pacios seimos augalai 😉

  • 2010/06/16 at 22:02
    Permalink

    oooo, pagaliau logiškas paaiškinimas. Priedo dar supratau, kodėl nosinės nereikia. Jei jau garstyčios gražios, kam jos dar nosinė?

  • 2010/06/16 at 22:31
    Permalink

    ką tik užtikau, kad kai ką panašaus ir aš šiandien savo blog’e papostinau! 🙂 na ką gi, artimiausią progą išbandysiu tavąjį variantą :p

  • Pingback:Svogūniniai krekeriai | Septyni virtieniai

  • 2010/06/20 at 20:19
    Permalink

    Turėjau šiandien galimybės prisirauti kiškio kopūstų ir dilgėlių pesto įkvėpta nutariau pasidaryt kiškio kopūstų pesto…išskyrus tai, kad pirmą kartą kepinant saulėgrąžas jos sudegė, viskas kas imanoma krist iš rankų – krito, bėgt per kraštus – bėgo, katinas vią laiką sėdėjo vidurį kelio ir spoksojo į mane, prasmego mano mėgiamiausias slovikėlis ir sūrį prisiminiau, tik sudėjus pesto į kitą slovikėlį, viskas gavosi puikiai 🙂 Tik kiškio kopūstų dėjau ne 3 saujas, o dvi, likusią saują sudarė krapai ir petražolės ir nereikia citrinos…pabandykit 😉

  • 2010/06/23 at 03:33
    Permalink

    jau tą katiną spoksantį vidur kelio… koja reiktų stumtelt.. su pagreičiu. Tyčiojasi, mat!
    Aš truputį abejoju dėl kiškio kopūstų ir panašių lapų vasarą – man rodos jie geresni kai šviežiai išdygę, bet savo abejonių niekuo pagrįst negaliu – kad jau viskas gavosi puikiai, tai valio!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies