Per Latviją link medinio zuikio
Dėl kokios priežasties karštą rugpjūčio šeštadienį visą dieną minčiau dviratį, kad nuvažiuočiau prie medinio zuikio? Dėl ko?
Man priežastis buvo tik viena: šiemet dalyvauju žaidime “Pažink kaimynus Žiemgaloje”, kurioje 4 lietuviškos ir 4 latviškos savivaldybės siūlo aplankyti tam tikras vietas ir įrodyti kad ten buvau nusifotografuojant.
Jau esu kai kur kitose vietose nusiselfinusi, esu patyrusi neįtikėtinų atradimų ir įdomybių, taip pat ir šiądien važiuodama link Medinio Zuikio dar tris labai įdomius taškus paėmusi. Taigi minu nuo Vyno kalno iki “Lejenieki”, kuriuos šiaip ne taip atradau žemėlapy savo telefone.
Reikia pravažiuoti Bauskę, kuri visada yra tokia žavi, kad mintyse planuoju ir strateguoju, kurioj vietoj eisiu ieškoti desertų, bet… pasižiūriu į laikrodį ir suprantu, kad laiko ne marios, tegu mane žemėlapis veda tais pakraščiukais, kuriais yra suplanavęs. Užsistačiau maršrutą pėsčiomis, dviratinio nebuvo, o mašininis labai didelius papildomus ratus darė.
Taigi man buvo nuostabu, kad parodė kelią ne per pagrindinį tiltą per Memelę – Nemunėlį, o per kažkurį tolimesnį. Ką? Yra dar vienas tiltas? Jau nebe visą laiką tuo žemėlapiu pasitikėjau, nes nuo ryto buvo pavedžiojęs keliukais, kurie užarti.
Bet tiltas buvo, jį radau prasmukus pro kapines. Žavus, visas kabantis ir judantis beždžionių tiltas.
Vaizdas nuo tilto per Memelę link Bauskės centro.
Pamačiau daug dar neregėtos Bauskės. Į tuos namus žiūrėjau stebėdamasi, kas per keisti vertikalūs dizaino elementai. Individualaus šildymosi kaminai!
Kelias ėjo pro kolektyvinius sodelius. Latviai mėgsta tarp daržovių prikaišioti gėlių, o jurginus vadina “dalia”.
Dar neišvažiavus iš miesto yra kažkokios fermos, vadinasi “Lielzeltini kombinats”
Mano telefono navigacija vedė pro tas tvoras su spygliuotim vietom, bet ne tik mano paklydimai – ant stulpų buvo pažymėta, kad čia yra dviračių takas nr. 402. Uosčiau orą, norėdama suprasti, ką gamina Lielzeltini kombinats. Mano spėjimas susijęs su vištomis.
Paskui iš spygliuotų vielų apsupties išvažiavau į laisvę. Myniau žvyrkeliu ligi visiškai apleistų sandėlių, pro kurių sukiužusius stogus buvo išlindę medžiai. Visoj teritorijoj visiškas griuvimas ir irimas, išskyrus vartų pastatus, įskaitant buvusį sargo namelį, kuris kaip tik šiuo metu perstatinėjamas. Neįtikėtina, bet kažkas iš jo darosi namus!
Navigacija vedė keliuku, kuris užsibaigė arimais, tad pasukau pro Šarlotės kapus. Neišsiaiškinau, kodėl jie taip vadinasi ir iš arti jų nemačiau.
Laukuose dirbo kombainai. Dulkėjo labai, o šioje vietoje tai išvis neįtikėtinai. Kai kuriais momentais kombainai visiškai pasislėpdavo dulkėse.
Dulkėjo labai ir kelias. Tiek ąžuolas, tiek griovy augantys Sosnovskio barščiai visi lyg cementiniai. Kelias man labai nepatiko ne tik dėl dulkių, bet ir dėl palaido žvyriuko, kuris labai sumažino sąlytį su žeme.
Pradėjau rasti ant kelio pamėtytų bulvių, o paskui ir bulviakasio veiksmą pamačiau. Kaip tik buvau stabtelėjusi pasitikrinti telefone, kur rodo kelią link Medinio Zuikio. Traktoristas su pilna bulvių priekaba mane stebėjo, todėl tyčia atsistojau taip, kad per bulves jis manęs nematytų. Pakentėjo porą minučių ir pasisuko kitaip, nes kai visą dieną vežioji bulves ir pagaliau kely pasirodo dviratininkė, tai neįmanoma ištverti, kad jin sustotų, o tu traktoristas nematytum, ką daro.
Mano navigacija rodė į karę, o paskui keleliu per mišką.
Į kairę buvo visai faina, bet keliukas per mišką sukėlė abejonių. Ar jį galima vadinti keliuku? Ar nepasibaigs netikėtai krūmynuose? Nu bet iki Medinio Zuikio jei per mišką, tai maksimum 2,5 km, tai nusprendžiau rizikuoti. Kartais ant dviračio, kartais šalia dviračio.
Tada dar nežinojau, bet makalynė pasibaigė greičiau nei už kilometro, vėl radau sodybas su didžiuliais jurginais, o paskui ir pamačiau stogus sodybos, kuri vadinasi Lejenieki, ir kurioje stovi Medinis zuikis.
Nuostabu, čia buvo kitų lankytojų.
Lejenieki – XX amžiaus pradžios latvių rašytojo Vilio Plūdonio gimtinė, dabar – memorialinis muziejus. Plūdonis Latvijoje žinomas ir jiems labai svarbus. Eidama link namo, įsivaizdavau kaip jis, jau išgarsėjęs Rygos ponas, su paltu ir skrybėle, retsykiais grįžta į tėviškę, tuo taku pareina visas išsiilgęs namiškių ir jų vaišių. Plūdonis mirė 1940-aisiais sausio mėn., dar nelabai senas, bet kai pagalvoji, tai nuostabus laikas numirti latviui, prieš pamatant, kas nutinka su jo klestinčia valstybe, ir kas jau po kelių mėnesių pradeda vykti neįtikėtino gražumo sodyboje. Turinčius tokį namą, tokius ūkinius pastatus tikrai išvadino buržujais, ir nieko gero ten negalėjo būti.
Bet dabar sodyba yra nuostabi. Kaip idiliškas paminklas Ulmanlaikams.
Joje auga didžiuliai medžiai. Ąžuolai, vinkšnos. Įspūdingo dydžio medžiai. Ant šulinio krašto padėtas kibiras vandens ir puodukas, galima atsigerti.
Tie mediniai zuikiai, kaip paaiškėjo, padaryti prieš 20 metų, medis jau pajuodęs… man tikrai jie neatrodė labai svarbūs, bet eilinį kartą pasidžiaugiau “Pažink kaimynus Žiemgaljoje” iniciatyva, kad atvilioja į tokius įdomius taškus, kur šiaip sau nebūčiau užsukusi.
Latviai be abejo užsuka ir šiaip sau. Trys latvės vaikštinėjo sodyboje ir kai manęs nematydavo, šūkavo: zakių tėvs! ZAKIŲ TĖVS!
Sodyba yra ant Memelės kranto. Nuo pirtelės – takas link upės, dabar į vandenį nebūtų kaip įšokti, bet padaryta jauki terasa. Krantai apaugę sprigėmis.
Labai man patiko. O paskui vėl pakėliau dviratį ir dulkinais, dardančiais žvyrkeliais išvažiavau į namų pusę.
