Pažink kaimynus Žiemgaloje: 3 selfiai Iecavoje
Mano visiškai subjektyvia nuomone objektai, prie kurių reikėjo fotografuotis Iecavoje buvo ne tokie įdomūs kaip kitur. Užtat gerai, kad jie visi trys yra miesto ribose.
Kita vertus, įdomūs objektai ar ne labai priklauso nuo to, kaip į juos žiūrėsim, kiek giliai norėsim nerti. Prisipažįstu, Iecavoje mums, tyrinėtojoms, batareikos jau buvo truputį nusekę ir, galbūt, nepaėmėm viso gerumo, kuris ten buvo.
Numero uno – Knygų namelis ant kojelės. Pastatytas 2019, kai panašių namelių esam matę, todėl mum nebėra stebuklas. TAČIAU knygų namelis gali būti tas sliekiukas ant kabliuko, ant kurio užkimbus prie to paties pasidairoma po Grafo aikštę, Iecavos dvaro komleksą su įvairaus senumo pastatais.
Knygų namelis – gera starto vieta pažinti Iecavos parką, įkurtą kartu su dvaro kompleksu nuo 1795 metų iki 1800 metų anglų landšaftinio parko stiliumi. Per parką teka Iecavos upė, o jos krantus jungia pėsčiųjų tiltas. Tiesiai prieš tiltą stovi skulptoriaus P. Bandero 1936 metais akmenyje iškaltas Laisvės paminklas. Mes šįkart po parką nevaikščiojome jis buvo pamatytas jau pernai metų Pažink kaimynus Žiemgaloje kelionėje.
Na? Kas sekantis pagal programą?
Ąžuolo akis!!! Eidamos link antro objekto pagal telefono žemėlapy pasižymėtą adresą, nežinojom, ką turime rasti, dairėmės kažko nors įdomaus. Paaiškėjo, kad tai ant šaligatvio esantis informacinis stendas. Ką? – sakom, – čia ir yra tas objektas? Todėl užsidedu skaitymo akinius ir tiriu, kame reikals, kodėl jis nusipelno dėmesio.
Stendas pastatytas toje vietoje, kur augo ąžuolas, kurį 2013 metais nutrenkė žaibas (latviai rašo “zibens sasperta ozola vietā”).
Į stendą įmontuota to ąžuolo ripka. Papasakota gatvės istorija.
Uždedu pliusą Iecavai už istorijos aktualizavimą ir žaibo sasperto ąžuolo atminimo įamžinimą.
Toliau – Dievo sodelis. Sunku vienu žodžiu apsakyti, kas tai yra. Senkapiai, šventvietė, pažintinis gamtos takas. Mes jį pamatėme pernai, mus po jį vedžiojo žmogus, kurio iniciatyvos ir darbo buvo daug įdėta, kad ta vieta atsirastų, todėl buvo labai ir net labai įdomu. Šiemet atvykome dėl selfio. Akmuo, žymintis įėjimą į Dievo sodelį, pažymėtas baltų ženklu, kurio pavadinimo neatsimenu, prasmės nežinau. Bet poveikis yra – kai šalia to akmens atsistoji, jis traukia link savęs plaukus. Foto kaip įrodymas.
Nuo akmens prasideda pasivaikščiojimas Dievo daržu ir Iecavos upės pakrante, kur yra lentų takas.
Liūdna, kaip liūdna, kad tako lentutės stipriai patrešę ir kai kur išlūžę, todėl einant reikia žiūrėti po kojomis. O dairytis tikrai yra į ką – keistai suaugę medžiai, šaltinis, uolėti skardžiai ir visiškai lyg koks miražas visai iš kito filmo – kitoj upės pusėj Iecavos devynaukštis daugiabutis.
Kažkokia laiko kilpa. Stovime kitoje upės pusėje ir nežinome, ar tikrai matome 2020 metų vaizdą. Tilteliu ateina mergina, nešanti šuniuką, mes net nežinome, ar ji tikra. Todėl apsisukame ir patręšusiu lentų takeliu grįžtame link akmens su ženklu, kurį praėję išneriame į normalią realybę.
Iecava, kuri dalyvauja projekte Pažink kaimynus Žiemgaloje, ir tai puiki proga ją aplankyti.
